Tai, kas nereikalinga, bet būtina

Vieną tokią naktį bare aš ir sutikau dailininką. Ne vien tik. Dar ir rašytoją, poetą, fotografą, vertėją, pradedantį verslininką ir, apskritai, filosofą, kupiną ir knyginės, ir gyvenimiškos patirties. Jau nebejaunas, apšepęs, kai juokėsi, burnos tolumoje matėsi spragos tarp dantų. Tačiau, tik, kai juokėsi.
Jis daugiau kalbėjo giliu, savo tiesas patikrinusiojo balsu. Nesužavėjo. Pasakiau, kad pratęsimo nebus, ir nuėjau savais keliais. Žinojau, kad tai – ne tas. Nors miglotai įtariau, jog tai gali būti jis.

- Jūs skaitėte Herodotą? – ir visiškai nesitikėdamas teigiamo atsakymo bei nelaukdamas neigiamo, tęsė, - tai, va, jis rašo...
- Aš skaičiau Herodotą. Tik kažkodėl nepamenu, kad jis taip būtų rašęs.
Jis painiojo Herodotą su Tacitu, Titu Livijum ar dar kažkuo, o gal tiesiog meniškai gražino istorijos tėvo pasakas. Degiau noru sublizgėti inteligencija, tačiau sulaikė nuostaba. Buvo žmogus (išskyrus  buvusius kursiokus) skaitęs Herodotą.
- Kažkur studijavot? – paklausiau.
- Vieni metai žurnalistikos. Nusibodo kalti marksizmo-leninizmo istoriją. Niekai – tas universitetas. Juk neatrodau, kaip nemokša? Kaip ir, tamsta, beje, neatrodot.
- Na, žinote, aš, šiaip ne taip, su akademinėm išlygom baigiau.
Nesusigaudžiau, kaip jį vertinti. Pasirėmęs ant apkrauto man nesuvokiamu šlamštu varstoto, gesino nuorūką į artipilnio stiklainio kraštą. Mačiau purvinus pageltusius nagus ir akinius, įspraustus gauruotame veide.
Šis pokalbis vyko jo studijoje: mat mes visgi susitikom antrąkart.
- Herodotas niekada ...
- Ką jūs išmanote apie Herodotą, - pyktelėjo. Jūs – jaunimas. Tik rėkiat: žinau, žinau. Nieko jūs... Beje, kiek jums metų? – atsainiai išsitraukė cigaretę.
- Netoli trisdešimties. O jums? – iš inercijos mestelėjau.
- O man – keturiasdešimt šeši. Girdit?
- Girdžiu. Na, ir kas?
- Jums, aišku... tai kas. Bet ir jūs pasensit, - beveik grūmoja kumščiu.
Darosi nebeįdomu. Kiek juokinga. Šiek tiek baugu.
- Gal aš jau eisiu, - pasisuku link durų.
- Eikit. Prašom.
Įsižeidusiojo tonas. Tačiau, nespėjus nukaukšėti poros žingsnių, pasigirsta:
- Gal dar po butelaitį alaus?
Minutėlę pasvarstau.
- Gal. Jei man paaiškinsit, ką reiškia šita teplionė, - duriu pirštu į kažką žalio.
- Teplionė? Jūs tai vadinat...
- Tik neširskit, gerbiamasis.
- Jūs, jaunimas...
- Paklausykit. Ir aš, ir jaunimas... nieko prieš...
- Nesuprantat, kad...
- Viso gero.
- Juk jūs man nupirksit alaus?
- Norit pasakyti, kad nebeturit pinigų?
- Šiuo momentu – ne.
- O ramiau negalit?
- Mano vardas – Aleksas.
- Gražus. Nupirksiu. O jūs paaiškinsit.

-Tai, be abejo, panašu į pievą, tačiau, atsižvelgiant į jūsų neišprusimą mene, dailėje, che, che...

Mano spėjimai pasitinkami „be abejo“. Todėl iš savo žodyno atsargų išsitraukiu „bevelyčiau“.
- Bevelyčiau manyti, jog tai...
Sklandžiau bendraujame. Pirmyn. Išsiaiškinu studijos objektų reikšmę bei paskirtį. Nuperku dar du butelaičius alaus. Sužinau, jog ...
- Aleksai, jūs ir gitara grojate?
- Norite? Iš mano jaunystės kūrybos.

Beveliju paklausyti. Kaip ir beveliju palikti savo telefono numerį.
- Be abejo, Aleksai.
Ir suprantu, kad paskambins. Kaip ištaisyti klaidą?
- Gyvenu su tėvais. Šiuo momentu.
- Nieko tokio. Aš taip pat.
Belieka laukti tęsinio. Užuomazga neturi baigtis tiesiogine kalba.