Tylus tostas (dedikacija apakusiems naktimi)

Kai žodžių per mažai, tuomet rasa
Užrakinu visas tylas ir skliautą,
Dangaus, kuriuo mes paryčiais keliausim,
Pavidalo kuriam esi dvasia,
-
Ramybės tau, delnų krantuos prieš audrą.

Kai oro per mažai, tuomet ir aš,
Žvelgiu, kaip rytas apsiblausęs dūsta,
Ir žvilgsnyje atodūsiai sudūžta,
Palauksiu dar, kol nasruose atneš,
-
Kantrybę tau į ankštą ryto gūžtą.

Kai žemės per pamažai, tuomet krentu,
Į dangu neišlaikęs svorio,
Čia valtis iriasi skliautu nenoriai,
O aš likimą išpažįstu tų -
Jūs būsite kaip seserys ir broliai
--
Lopšiuos gulėsite ant rankų, ant krantų

Pirmieji išpažinę karo naktį -
Sudėtą bluostą dėkluose ginklų,
Visi kariai išmokyti apakti...