...

Mieste, kurio namai visi beveik
lyg uniformos, lyg eilėj garažai,
lyg kortų nugarėlės – posūkį įveik
ir tą sekundę tapsi lygus grąžai
iš sutaupytos menkniekių sumos.

Viduj variokais inkš pačiam sau
arbatpinigiai šykštūs būsimos
vienatvės, vedančios kažkur į tamsą.

Tu tapsi išmalda, kažkuo vos ne
privalomu išmest, smulkme beverte,
kiekvieną ranką darančia dosnia,
nieku, mestu į tolimąją kertę.

Mieste, kur lyg pernykščiai lapai, lyg
vanduo raiste dvasia parpuolus genda.
Jau paskutinį posūkį palik,
šį miestą renkas šiltnamiu legenda.

Ją miestas šildys, pumpurus genės,
klos dumblą, palankiausią garsui trašą,
jos šviesai miestas negailės ugnies,
o troškuliui malšint – kažko, kas kreša.