Vakarais

Mano pirštų galai
Vėl seka tų pačių
Melodijų įkandin.

Ant sienų atsispindi šviesos,
Jau atskiriu praeivius nuo lietaus,
Tačiau lieku nematoma, nors pašoku dėl
Kiekvieno blykstelėjimo ant sienos.

Ta šviesa slenka per ornamentus
Paveikslus, dovanas. Tai praeiviai
Skuba, nejausdami mano buvimo.

Kai blyksniai perskrodžia
Mano išraišką, o palangė ir
Stiklas šiurpsta nuo šaltų
Prisilietimų, galiu toliau irtis,
Palikdama tikrovę sklandančią
Ore: lyja svajonių nuotrupom.