Pasaka apie princesę ant žirnio

(Arba kaip princesė mokėsi stebuklingų žodžių)


VEIKĖJAI:
PRINCESĖ (kaprizinga, išlepinta mergaitė, turinti  be galo daug norų)
1 AUKLĖ
(geros tetulės, kurios labai myli princesę)
2 AUKLĖ
BURTININKĖ (gudri ir gera  senutė)

1 scenelė
(Kambarys. Vidury jo stovi pradėta kloti lova. Pasigirsta triukšmas, balsai.)
PRINCESĖS BALSAS – Greičiau, greičiau, judinkitės! Aš noriu miego!
AUKLIŲ BALSAI – Taip, mieloji princese. Jau bėgam, gražioji princese.
(Į kambarį viena po kitos įbėga auklės, jos kloja lovą: įneša daugybę pagalvėlių, purena jas, gražiai dėlioja ir vėl perdėlioja, prie lovos padeda princesės šlepetes.)
PRINCESĖS BALSAS – Ar jau paklojot mano lovą? Bjaurios tinginės, nebegaliu daugiau laukti! Tuoj pat veskite ir užmigdykite mane.
1 AUKLĖ – Jau beveik baigėme, mieloji princese.
2 AUKLĖ – Jau ateiname, gražiausioji princese.
1 AUKLĖ (kreipiasi į žiūrovus) – Ar prisimenate istoriją apie princesę ant žirnio? Taip? Kaip manote, kas jai nutiko, kai ji ištekėjo už princo? Nežinote? Tai paklausykite. Ją visi labai mylėjo, tiesiog dievino. Taip mylėjo, kad nieko jai negailėjo, vykdė visus jos norus, tenkino keisčiausius kaprizus, ir princesė tapo išlepusia, pasipūtusia mergaite. Ji taip nukankino savo norais visus rūmų gyventojus, kad princas neiškentė ir išvyko už devynių jūrų devynių marių kovoti su devyngalviu slibinu, o karalius su karaliene užsidarė bokšte ir jau metai laiko nebenulipa žemyn.
2 AUKLĖ – Girdite, kaip ji mus vaiko. Mes neturime poilsio nei dieną, nei naktį.
PRINCESĖS BALSAS – Greičiau, nenaudėlės, noooriuuu miegoooo!
1 AUKLĖ – Ateinam, gražiausioji.
2 AUKLĖ – Bėgam, nuostabiausioji.
(Auklės strimgalviais išbėga.)

2 scenelė
(Įeina princesė, ji čiulpia didelį ledinuką, auklės neša jos ilgą šleifą. Princesė sėdasi ant lovos.)
PRINCESĖ – Per kieta.
(Auklės puola purenti pagalvių.)
1 AUKLĖ – Ar dabar gerai?
PRINCESĖ – Pamiršai pasakyti „Mieloji princese“.
1 AUKLĖ – Ar dabar gerai, mieloji princese?
PRINCESĖ – Pakenčiamai. Noriu gerti.
(Auklė paduoda stiklinę vandens. Princesė geria ir spjauna.)
PRINCESĖ – Bjaurus vanduo. Nebenoriu gerti. Noriu ledų.
(Auklė nubėga ir atneša ledų, princesė tik vos vos prideda lūpas ir susiraukia.)
PRINCESĖ – Šlykštūs šalti ledai. Man dabar šalta.
(Auklės puola apklostyti princesę.)
PRINCESĖ – Dabar man per karšta, aš negaliu užmigti.
(Auklės nubėga ir atsineša vėduokles. Vėduoja princesę. Princesė pradeda snausti, tačiau greitai vėl atsimerkia.)
PRINCESĖ – Nedarykite tokio didelio vėjo, aš peršalsiu. Apči, apči. Kokios jūs nevykėlės, aš jau peršalau. Noriu lopšinės. Ir kuo greičiau.
(Auklės bando dainuoti.)
PRINCESĖ – Nemokšos. Nebedainuokit, man ausis pradės skaudėti. Noriu gražios lopšinės.
(Pasigirsta švelni lopšinės melodija. Princesė vėl pradeda snausti. Auklės ant pirštų galų bando išeiti iš kambario.)
PRINCESĖ – Vėduokit.
(Auklės vėduoja.)
PRINCESĖ (pro miegus) – Nebeeevėėėduoookiiit...
1 AUKLĖ (žiūrovams) – Matot, kaip mus vargina. Jeigu jos nemylėtume, tai ir mes pabėgtume už devynių jūrų devynių marių.
1 AUKLĖ – Tsss. Netriukšmaukit. Tegu pamiega. Gal ir mes nors kiek pailsėsim.
(Auklės tyliai ant pirštų galų išeina.)

3 scenelė
(Princesė miega. Į kambarį, pasiramsčiuodama lazda, įeina senutė. Tai burtininkė. Ji atidžiai žiūri į miegančią princesę.)
BURTININKĖ – Tai štai kokia tu pasidarei, gražioji princese. Negerai. Reikia kažką daryti.
(Burtininkė lazda paliečia miegančią princesę, ši atsibunda ir pašoka ant lovos.)
PRINCESĖ – Gelbėkit, gelbėkit! Mane užpuolė baisi senė!
(Burtininkė dar kartą paliečia mergaitę lazda, ši sustingsta.)
BURTININKĖ – Netriukšmauk, išlepusi mergaite, aš atėjau išpildyti vieno tavo noro.
PRINCESĖ (vis dar negalėdama pajudėti) – Tu gali išpildyti mano norus? Aš noriu, noriu, noriu...
BURTININKĖ – Palauk, palauk. Aš sakiau, kad išpildysiu tik vieną tavo norą. Gerai pagalvok prieš prašydama.
(Burtininkė paliečia princesę lazda, ši atgyja ir atsisėda ant lovos.)
PRINCESĖ – Sene, ar tikrai tik vieną norą? Aš turiu labaaaai daug visoookių nooorų.
BURTININKĖ – Tikrai tik vieną. Gerai pagalvok.
PRINCESĖ (gudriai prisimerkia) – Gerai. Tai padaryk, kad visi visi visi mano norai visada visada visada išsipildytų. Va.
BURTININKĖ – Tu labai gudri. Gerai. Tegu nuo šiol išsipildo visi tavo norai. Štai tau stebuklingi milteliai. Kai ko nors norėsi, pažerk saują šių miltelių ir ištark stebuklingą žodį.
(Burtininkė paduoda princesei maišelį su stebuklingais milteliais ir išeina.)
PRINCESĖ – Ei, sene, nepasakei koks tas stebuklingas žodis!
BURTININKĖ (nueidama) – Ateis laikas, ir pati sužinosi.
PRINCESĖ – Tiek to, auklių pasiklausiu.

4 scenelė
PRINCESĖ – Reikalauju tuoj pat man duoti patį didžiausią pasaulyje saldainį (pasemia saują miltelių, papučia ir sustingsta, pakėlusi ranką). Nesuprantu, kas man pasidarė? Kodėl noras neišsipildė? Auklės! Auklės, bėkite greičiau čia, tingios nevykėlės, man kažkas atsitiko!
(Atbėga išsigandusios auklės.)
1 AUKLĖ – Kas atsitiko, mieloji princese?
PRINCESĖ – Ar nematot, kvaišos, kad negaliu pajudėti. Senė burtininkė tikriausiai mane apgavo –žadėjo išpildyti visus mano norus, davė stebuklingų miltelių ir liepė pasakyti stebuklingą žodį... Oi, aš nepasakiau stebuklingo žodžio, bet aš ir nežinau, ką reikia pasakyti. Gelbėkit! (princesė garsiai rėkia)
2 AUKLĖ – Nurimkite, gražiausioji princese. Sakykite, o ką jūs pasakėte?
PRINCESĖ – Aš pasakiau: „Reikalauju tuoj pat man duoti patį didžiausią pasaulyje saldainį“, ir susitingau.
1 AUKLĖ – Tai tikrai nestebuklingi žodžiai. Kažin, ką reikėtų pasakyti?
2 AUKLĖ – Aš tai pasakyčiau: „Prašau duoti man patį didžiausią pasaulyje saldainį“. Gal pabandykite, mieloji princese?
PRINCESĖ (susiraukusi) - Prašau duoti man patį didžiausią pasaulyje saldainį.
(Princesė atgyja, ji džiaugsmingai šokinėja ir ploja rankomis.)
PRINCESĖ – Pavyko, pavyko! O kur mano didžiausias saldainis?
(Viena auklė nubėga ir atneša labai didelį saldainį. Princesė čiumpa saldainį jai iš rankų ir jau nori išlupti, bet vėl sustingsta.)
PRINCESĖ – Kokia nesąmonė, tas stebuklingas žodis visai nepadėjo.
1 AUKLĖ – Mieloji princese, gal dabar reikėjo pasakyti kitą stebuklingą žodį „Ačiū“?
PRINCESĖ – (atsargiai) Ačiū. (princesė atgyja) Valio, aš galiu judėti! O dar daug yra tų stebuklingų žodžių, kurių aš nežinau?
2 AUKLĖ – Tokių stebuklingų žodžių yra labai daug. Jums reikėtų juos išmokti, gražioji princese.
PRINCESĖ – O tie žodžiai gali išpildyti visus mano norus?
1 AUKLĖ – Mieloji princese, tie žodžiai gali išpildyti visus norus.
PRINCESĖ – Tada mokysiuos. Jūs man padėsite?
2 AUKLĖ – Su didžiausiu malonumu. (kreipiasi į žiūrovus) O jūs mums padėsite?
(Auklės moko princesę – jos sako žodžius: „prašau“, „ačiū“, „dėkoju“, „maloniai prašau“ ir kitus, princesė juos kartoja.)
1 AUKLĖ – Dabar jūs mokate labai daug stebuklingų žodžių, ir jūsų norai gali išsipildyti. Pabandykite.
PRINCESĖ – Pabandysiu. Labai norėčiau gražios, linksmos šventės ir kad sugrįžtų mano princas. Maloniai prašau išpildyti mano norą. Ačiū.
(Princesė atsargiai įkiša ranką į maišelį ir beria į orą stebuklingus miltelius. Pasigirsta muzika ir kaukšinčios žirgo kanopos.)
AUKLĖS (nustebusios) – Princas grįžta?..
PRINCESĖ (džiaugsmingai) – Princas grįžta!