Pažadas

Kai užges paskutinė dorybė,
Tu atesi - viešnia nelauktoji,
Kai prie vartų prasislenka ribos,
Kad pasotintum alkį beribį
Savo lūpomis maldą kartoji.

Tavo sodų lakštingalos tyli,
Tavo upės be slenksčių, be vingių,
(Gal nuodų tų į tekmę pripylei?),
Nors atodūsiai tavo nebylūs
Jie bejėgiškai traukias (klastingi)

Bet prieisi arčiau staigiai puola,
Prie atvėsusio alkio žarijų,
Tu pagarbinta žengiant atolais,
Ten kur smegduobių stigmos prarijo,
Tavo dvasią dieviško gylio
Tavo kūną nežemiško molio.

Visos tamsos čia tyko, kaip lūšys -
Veidrodėlyje ežero stiklas,
Kai krūtinėje pažadas mušis,
Tarsi įsakas pult, bet netikras
Šitas ledas, kurs padengia lūpas -
Tu žadėjai, ateik,
neįlūši...