Gyvenimo kalinys

Kai užkirsti keliai ir pasakos nutyla,
O gatvės vidury užgęsta žiburys,
Iš užkampio išėjęs, nebylys prabyla,
Į aklą tarną ištiesia rankas kvailys.

Suspinga, lapės pjaunama, višta.
Iš lūšnos išlenda su buteliu senelis -
Pečius jo nulenkė gyvenimo našta,
Nuo alkoholio veidas jo - keistai išbalęs.

Atrodo jis it elgeta ar snobas,
Ar vilkas, amžinybę laukęs grobio,
Ar nereikšmingas, liūdnas gnomas,
Ar kiaulė, taip ir nepasiekus lovio.

Senelis eina gatvėmis išvargęs ir sušalęs,
Bet žingsnio nesulėtina nė kiek.
Jis pėdina ir pėdina, nors dar labiau pabalęs,
Tačiau tai - buvę ar nebuvę - jam vistiek.

Pailsęs kalinys sustoja gyvenimo stotelėj.
Apsnūdęs atsigula ant grindinio nūnai,
Tačiau užmigti jis niekaip negali,
Nes žino, kad tuomet miegotų... amžinai.