kai
lūpų krašteliuose uždūsta
apsigyvenusi mėnesiena
ir į venas naktis
veda pyktį
užrakinėju balkono duris
nes mane pasiima gailestis
ir iš lėto dovanoja reginį
kaip voras karia musę
Nekark tos musės (vienatvės), mėnesiena nusileis, parves saulę juk vėl. Nieko jie nesuprato, lzpp. O eilėraštis juk trumpas, bet tiek... Nesakysiu toliau nieko. Laikykis.