labas rytas

O tada tik - puf! - ir atsimerkiau skaudančia galva. Dėl neaiškių priežasčių antklodė gulėjo ant žemės, o pagalvė ant mano nugaros. Kadangi galva tą akimirką sugebėjo atlikti tik vieną veiksmą - skaudėti - tai per daug nesigilinau į tą klausimą, kuris gerbiamam skaitytojui neduoda ramybės, t. y. kodėl aš nusprendžiau antklodę paversti kilimu ir bandyti užsikloti pagalve, tačiau šią akimirką galėčiau įvardyti dvi galimas priežastis:
1) Manyje prabudo paaugliško maišto prieš visuomenės nustatytas normas dvasia;
2) Mane per daug paveikė mokyklos laikais organizuotos akcijos „Suteik daiktams naują gyvenimą“.
Šiaip ar taip, kaip jau sakiau, tą kaimirką tai nebuvo svarbu. Pamažu išsiropštęs iš savo postmodernistinio guolio pamačiau kažkur matytą tipą apspardyto baseto žvilgsniu. Atrodė jis baisiai: drabužiai kadarojo ant jo sugniuždyto kūno taip, jog susidarė įspūdis, kad vargšas vaikas, susiradęs patį didžiausią purvyną, žaidė jame kiaules, kol jį užpuolė kažkoks manjakas, ginkluotas peiliu. Negana to, į jo plaukus buvo įsivėlusi visa galybė lapų bei šakelių, kas darė jį panašų į tingią pagonių vaidilutę, tingėjusią pinti vainikėlį. Nepaisant viso to, jo veidas atrodė visai nepiktas, o kas svarbiausia - pažįstamas, tad nutaisiau kuo draugiškesnę veido išraišką ir milžiniškų pastangų dėka išveblenau:
- Ką tu?
Veidrodis atsakė tuo pačiu, tad nuleidau nenatūraliai apsunkusią galvą ir pradėjau ilgą ir sunkią kelionę per dykumą. Kaip niekada ryški saulė vertė prisimerkti taip stipriai, jog vokus nuo visiško užsimerkimo prilaikė tik stipriai susikibusios blakstienos. Basas kojas (kur mano kojinės?) degino karštas smėlis ir man prireikė nežmoniškų pastangų tam, kad pamažu pamažu stumčiausi toliau. Nežinau kiek tiksliai laiko taip ėjau, bet tos kelios minutės kol pasiekiau virtuvę buvo pačios sunkiausios mano gyvenime... Pagaliau pasiekęs tą mažytę oazę atsistojau ant šaltų plytelių ir net užsimerkiau iš malonumo. Jaučiau kaip vėsa skverbiasi per visą kūną, ir kai ji pasiekė antakius atsmerkiau.
Dabar trumpam nukrypsiu nuo temos, kadangi šį jausmą aprašyti plačiau tiesiog privalu. Pabandykite įsivaizduoti kaip jaučiasi maratonininkas, priešais savo akis išvydęs finišo liniją ir žinodamas, jog visi varžovai toli toli už nugaros. Jei tiksliau - pabandykite įsivaizduoti tą akimirką, kai supranti jog tai, kas dabar įvyks, bus nuostabiausia tavo gyvenime. Būtent taip tą akimirką pasijutau aš, stovėdamas avipusiu žandikauliu ir žvelgdamas į ant stalo stovintį mineralinio butelį... Neįtikėtinu (turint galvoje visas aplinkybes) greičiu pripuoliau prie stalo ir su plačiausia gyvenime šypsena veide bei geismu akyse iš lėto ranka perbraukiau per butelio šoną.
Tą akimirką atsitiko tai, ko mažiausiai galėjau tikėtis. Butelio kamštelis šovė į viršų ir iš butelio iššoko rytietišku turbanu pasipuošęs Šurkus.
- Na pagaliau, pagaliau! Jau maniau, kad tu išvis nebeatsikelsi! Aš šitam sumautam butelyje ištūnojau DEVYNIAS VALANDAS! Tu įsivaizduoji?! DEVYNIAS SUMAUTAS VALANDAS aš prabuvau šitam sumautam plastiko gabale!
Kad ir koks humaniškas bebūčiau, tačiau tą akimirką manęs visiškai nejaudino nei Šurkaus kančios, nei ką jis veikė tame butelyje, nei kaip tenai atsidūrė.
- Šurkau, būk žmogus, pasitrauk... Aš labai labai gert noriu.
- Ach tu nori, bliamba! Tuoj aš tau panorėsiu! Tai TU dabar pildysi MANO norus, sumautas alkoholike!
- Kokio velnio tu išvis lindai į tą butelį?
- Kokio velnio? KOKIO VELNIO?! Aš tau papasakosiu kokio velnio! Grįžai vakar prisišniojęs kaip šuo, penkiolika minučių bandei atrakinti duris, po to atsisėdai ant laiptų, pasakei „Aš tai laisvai atrakinčiau tas velnio duris, jei kas nors palaikytų tą prakeiktą namą, kad taip nesiūbuotų“ ir ęmei isteriškai kvatotis. Nusprendžiau, kad tavęs neįsileisiu, bet kai tu pradėjai garsiai dainuoti ir kolioti išlindusią kaimynę, aš tau paslaugiai atidariau duris... O tu, gyvuly, uždėjai man ant galvos tą sumautą turbaną (iš kur tu jį išvis gavai?!) ir sukišai mane į butelį! Tuomet atsisėdai virtuvėj ir pradėjai dainuoti „Tu palinkėki gerų Kalėdų“, ritmą mušdamas buteliu į stalą, ir taip tris valandas, kol nuėjai miegoti! Dabar atsimeni?!
- Kažką atsimenu, bet vieno dalyko vis tiek nesuprantu. Kaip aš tave į tą butelį sugrūdau?
- Kaip?! Ogi šitaip! - sušuko Šurkus, užmaukšlino man ant galvos turbaną ir sugrūdęs mane į butelį išėjo į „Norfą“ susitikti su Flamu, kuris buvo prižadėjęs pavaišinti mus koldūnais.
O aš taip ir likau butelyje ir dar dabar laukiu kol kas nors mane išvaduos... O jum, gerbiamieji, turiu prašymą - prieš gerdami mineralinį paglostykite butelį, o gal visgi...