Užkalbėtojos

Namai jų tušti,
Čia retai kas užklysta
Žirgais nebalnotais
(jas paslepia miškas).
Čia žmonos ateina,
Kai vyrai palieka,
Atsineša sruogą plaukų
Ir jų marškinius baltus.
Čia seserys eina,
Jei broliai negrįžta iš karo,
Ir motina atneša
Kūdikio rūbus,
Kad nuomario rankos
Jo niekad neliestų.
Retai jos ateina,
Nes prietarus myli
Labiau negu vyrą,
Labiau negu brolį ar sūnų.
Tai miškas šioms moterims
Taką parodo
Į trobesį skurdų,
Kur seserys trys
Užkalbėjimus šnabžda,
Kurių nieks negirdi
(tik medžiai pavertę
tvirtove jų trobą).
Ir vyrai čia eina,
Medžioklėj paklydę.
Juos savo glamonėmis
Apsupa sesės
(nors klostėse savo sijonų
dar slepia mergystę),
Nes rankom tegali
Jų kūnuos pažinti,
Ar švarios jų sielos,
Ar sąžinės ramios.
Ir tie, kurių sielos
Atrodys joms mielos,
Sugrįš dar namo,
Parsineš užkalbėjimą.