Ne! Ir ne todėl, kad Dievas to netoleruoja. Dievas ir žmogžudžių netoleruoja, o mes vis tiek žudome. Ne todėl, kad atsivėrus pragaro vartams kunkuliuojančios smalos katilan papulti nenoriu. Priežastis paprastesnė.
Lietuvos gyventojų masė (siekianti tobulumo masė, įkvėpta masė ir t.t.) man įgrisusi iki kaulų čiulpų, o aš masei - mokytojams, mąstytojams, pardavėjams, šviesos nešėjams, tobuliesiems ir nuostabiesiems - įgrisusi iki kaulų čiulpų. Ir jei nusižudyčiau ( pasikarčiau, nusinuodyčiau, atbildančiam traukiniui nugarą atsukčiau, į prarają šokčiau ir t.t. ) , masė džiaugtųsi ir rankutėmis plotų kaip rankutėmis ploja vaikai stebėdami cirko reginį.
Atsiprašau, nors ir viskas mano rankose, aš negaliu doriems žmonėms tokio džiaugsmo suteikti, todėl nutariau nesižudyti niekada. Visų šventųjų išminčių ir kitų neapsakoami tobulų ir nuostabių padarų pykčiui - nesižudysiu. Gyvensiu besišypsodama, kvėpuosiu užnuodytu oru, prausiu veidą chemikalais praturtintu vandeniu, stebėsiu susiraukusius ir skausmo iškreiptus praeivių veidus, žiūrėsiu į šį burtų deivės Hekatės mėnulį.
Nesižudysiu. Tegu kaukia dora masė, kad šildausi jų saule ir šypsausi.
Bet svarbiausia, kodėl dar neplauksiu Letos upe Tartaron - ogi labai trokštu pamatyti tą milžinišką pasaulio pabaigos ugnies kamuolį prarysiantį dvokiančius didmiesčius, bažnytkaimius, vandenynus, dykumas, pievas, tobuląją masę. Trokštu išgirsti tą triukšmą ir pamatyti paniką, bei gerai įsiklausius išgirsti rūstų Visagalio balsą.