Diogenas

galvos erdvėlaivis siūbuoja į visas puses
sugaut mėgindamas liežuvio palydovą
bet kūnas tiktai skėsčioja rankas
belieka patarimo kreiptis į vadovą

užlipt ant kelmo menančio momentą
daug solidesnį negu kelmo patologija
pakelti į visatą kaktos stendą
išmargintą keisčiausia morfologija

išplėšt krūtinkaulių į gamtą negaliu
įsiprašyti kuklią voveraitę
didžiuodamasis savo iliuzoriniu pločiu
tesutelpu į vieną kilobaitą

o gėdos motina o sielvartautoja sėkmės
gimdyk iš naujo paradokso vėlę
pasiūski bučinį kada dangaus monitoriai nusės
išsisklaidysime šešėliuos

mėnulis tyli ir vilčių neteikia elektra
tiktai švelnus voratinklio kotonas
apsukęs galvą džiaugiasi kompanija
nelyg plokštelę glamžąs piktas patefonas

galvos erdvėlaivis nemėgsta priežasčių
prikalausančių nuo išgalvotų šmėklų
vadovas žvangina sidabro skatiku
lengvai pamesdamas nevislią savo sėklą

dienos ekspansija bematant išjuokia mane
be kelnių stovintį ir veizintį į dangų
debesimi su savadarbe pintine
uogaut risnoja pegasoidinis mustangas

nuskabo žemuoginius grįžulo ratus
mėnulį užpila uogiene
koks nelauktai dangus materialus
geriau jau nusiskinsiu gelsvą pienę

be priežasties einu be pasekmės sustoju
be amuletų šitą dieną sutinku
neatsakau už nieką ir apsiriboju
penkiomis skiautėmis naktinių marškinių

man sako „žiū tai ąsilas tai diogenas
mosuoja kokčią tiesą pienės plaktuku
ak neduokdie jei sublimuotas jojo genas
pavirs čaikovskio spragtuku“