Žalioje stotelėje

Medžiais apaugęs kelias staigiu posūkiu pakrypo į daubą, juosiančią klojimą, kuriame ilsėjosi Rapolas. Dar nuo praėjusio savaitgalio gamtos mylėtojas negalėjo nustoti gėrėtis vasaros šiluma ir tupėjo atsirėmęs į suoliuką autobuso stotelėje. Dievobaiminga šypsena Rapolo veide tarsi baltas rankšluotis ko ne dengė dangų, nors pastarasis migravo ypatingai pasislėpęs po melsvais debesimis.
  Ilgai trukęs medžių ošimas pradėjo nykti. Abi Rapolo ausys ta pačia kryptimi įsiklausė. Medžiai irgi pradėjo klausytis - kodėl jų triukšmas nutilo? Iš miško gilumos pamažu garsėdamas ataidėjo kitas triukšmas. Medžiai su Rapolu atsikvėpė – vėl galima bus gėrėtis šio gamtos kampelio idile.
- Aš esu triukšmas šeimininkas, - pasididžiuodamas ištarė medžių ošimas.
- Aš žmonių kojų trypimo, šakelių laužymo ir balso triukšmas. Leisk praeiti, - paprašė įsibrovėlis.
- Prašau, praeik.
  Į klojimą susikibę vara ryžtingai įžengė keleivių burys iš kolektyvinių sodų. Apsiginklavę aštriais burokėliais ir paprikomis keleiviai atidžiai dairėsi ir stebėjo aplinką. Jei būtų prireikę mikliu rankos judesiu iš užančio ištrauktų užtaisytus ginklus ir raudonai ar žaliai nuginkluotų priešininką.
- Taip, - palinksėjo burokėlis.
- Taip, - pritariamai murmėjo paprika.
  Minios priekyje žygiavo gerai Lietuvoje žinomas žmogus – Jurgis. Jurgis nebūtų vadybininkas, jei neužliptų ant Rapolo. Pastarasis skaudžiai suvaitojo ir liūdnais žodžiais apibarė keleivį, kodėl, neva, pastarasis jo neįneša į autobusą, o palieka lauke augti.
- Kas tu? – paklausė Rapolas Jurgio.
- Aš Jurgis.
- Aš irgi Jurgis, - atsakė kitas Jurgis iš prakaituojančios eilės.
  Visi choru nuoširdžiai pasakė:
- Mes Jurgiai.
  Valanda prabėgo nuo momento, kai autobusas jau atvažiavo, bet minia kaip visada nesiskubino į jį lipti. Pirmąją vėlavimo valandą pagal specialią socialinę programą paruoštas autobusas privalėjo prastovėti, antrąją užsivesti ir prastovėti, o trečiąją sprogti.
- Liko dar valanda, - kažkas švilptelėjo liaudies dainos motyvais.
  Prabudo ir Rapolas nuo standartiškai po valandos nuvilnyjančių susirūpinimo ir pykčio balsų. Pravėrė mašinos kapotą, ištraukė ventiliatorių ir pradėjo juo vėdintis. Tačiau problemos prasidėjo, kai ventiliatoriuje zyzianti etatinė musė įsižeidė neapmokestinamai įdarbinta ir papriekaištavo Rapolui:
- O už viršvalandžius kas mokės?
- Tu autobuso parko nuosavybė, dirbk. Aš moku už bilietą.
- Bet tai ne mano darbas, jei nori, pats ir dirbk, - ir išskrido.
- Ir dirbsiu, - kaip tarė, taip ir padarė Rapolas. Įlipo į ventiliatorių ir staigiu judesiu pradėjo jį sukti vidaus inercine jėga.
  Pamanęs, kad Rapolas papuolė į nelaimę, Jurgis puolė skambinti savo įvaizdžio kompanijai ir paprašė atsiųsti filmavimo grupę. Šiai atvažiavus ir nuspaudus REC mygtuką Jurgis puolė gelbėti Rapolo, tačiau pats buvo įsuktas iš mašinos išimto ventiliatoriaus.
  Jurgiui į pagalbą puolė dar vienas Jurgis, tačiau ir tą įsuko į galingą mašinos dalį. Dar keletas Jurgių pabandė padėti Jurgiams, tačiau ventiliatorius vis įtraukdavo į savo nelaisvę. Likęs paskutinis Jurgis pabandė pasinaudoti fizikos žiniomis ir prabilo į autobusą:
- Gal gali padėti?
- Skaičiuoju savo paskutines minutes iki trečiosios valandos pradžios, dabar man ne tai rūpi, - susigraudinęs savo likimu atsakė autobusas.
- Tai labai nesudėtinga, tačiau labai svarbu! Tai gyvybės ir mirties klausimas.
- Na jeigu labai reikia...
- Paprašyk ventiliatoriaus, kad sustotų.
  Autobusas pasikrapštė benzino baką, atsikrenkštė švinu. Miško pradžioje iš krūmų išniro dvi gyvūno ausys.
- Bet aš to negaliu padaryti, aš užvestas.
- Gal galiu tave išjungti? – atkaklumu nenustygo Jurgis.
  Iš miško straksintis zuikis jau buvo per dešimtį metrų nuo derybininkų, tačiau jo niekas nepastebėjo. Gal todėl, kad buvo dvimačiai permatomas.
- Aš to niekada neleisčiau, - pasišiaušė autobusas.
  Liko 5 minutės iki trečios valandos pradžios. Zuikis spartindamas greitį artėjo link autobuso.
- Prašau, mano dešimts geriausių draugų sukasi tavo ventiliatoriuje. Išsijunk akimirkai ir aš tau ipilsiu paties geriausio benzino! - derėjosi Jurgis.
- Tu nori, kad už tave paaukočiau savo autobusiškąją gyvybę? Malonu, kad to tikiesi, tačiau negausi tikrai.
  Jurgis ašarodamas ant kelių meldė autobuso sustoti, autobusas jo maldų neklausė. Kelios sekundės, paskutinės sekundės ...
  Ir staiga lyg reaktyvinis lėktuvas pro bekovojantį už išlikimą duetą pralėkė aukštu falcetu cypiantis zuikis. Deja, neapskaičiavo šuolio ir išoko tiesiai automobiliui po kapotu. Iš išgasčio krūptelėjo abu – ir zuikis, ir autobusas, o stengdamasis išsikapanoti iš variklio aštriai pagaląstais dantimis zuikis nukando benzino tiekimo žarną. Po akimirkos iš prakastos skylės išskrido pulkas vanagų, kurie buvo apsėdę autobusą. Autobusas išsijungė.
  Zuikis apsidarė ir iššoko iš kapoto lauk. Pažvelgė į sprogimo indikatorių - likę dvi sekundės. Jurgis atsidengė ausis ir nuoširdumu rijo zuikį. Nustojo suktis ir ventiliatorius. Iš jo išlipo visi Jurgiai. O Rapolą teko išvilkti jėga, mat spėjo netgi užsnūsti nuo sukimosi momento sukeltos migdomosios jėgos.
  Išgelbėtieji darniai džiaugėsi savo gyvybėmis, šaudė fejerverkus ir glaudė zuikį prie širdies. Sakė meilius žodžiuis, kasė ausytes. Paskutinis zuikį palietė Rapolas, kuriam zuikis net nusišypsojo. Zuikis atsiprašė Rapolo, nes turėjo lėkti dar daug gerų darbų pasauliui padaryti. Rapolas paleido zuikį, o šis tokiais pat žingsniais, kokiais atkeliavo, nustraksėjo į kitą klojimo pusę.
  Visi Jurgiai buvo sujaudinti. Jie apkabino neveikiant užprogramuotą sprogti autobusą ir ilgai taip stovėjo bei tyliai šnabždėjosi.
Rapolas dar tvardėsi ir išraiškingai atsisėdo ant žemės. Ant Rapolo kepurės nutūpė musė. Jie dar ilgai kalbėjosi, apie tai, kas nutiko, apie gyvenimą ir apie ventiliatorių. O įvaizdžio kūrėjų komanda sėkmingai įsėdo į autobusiukus ir nuvažiavo tiesiai į televiziją.