Skiriama Taniai

Pas mano podružką Tanią kaip visada smirdi. Vos tik įlindus pro duris padvelkia toks kačių šlapimo, neskalbtų kojinių ir išlieto alaus dvokas, kad iškart sulaikau kvėpavimą ir pro įvairius rakandus imu irtis link virtuvės. Nieko tokio, nėra reikalo raukytis, po dešimties minučių, išgėrus pigaus alaus ir užsiskaninus mano atsineštu „Monastyrska Izba“, praeis. Įsiliesiu į šių namų atmosferą. Tarsi patvirtindamas mano lūkesčius, ištikimiausias ir mylimiausias Tanios meilužis Serioža kliusteli man kažkokio surogato į kažkieno ant stalo paliktą stiklinę. Nesilaužau, nes tai atitinka šių namų etiketo taisykles: stiklinė pati švariausia, kokią buvo galima rasti. Ir atėjau aš pasigerti, o ne patirti estetinį pasitenkinimą.
Tania, baigusi kalbėti mobiliuoju telefonu ir pasirodžiusi virtuvėje, suspinga:
- Začiem takoje dorogoje vynas, Eglutie? Vodočki by ... S pivom sumaišyti. Chorošij kokteilis. I tak mnogo pit nienado.
- Aš duosiu pinigų, Taniuša. I Sieryj priniesiot tiebie vodki, a mnie pivo. Nenoriu aš kokteilių. Bet dabar dar pasėdėkim su tuo vynu.
- Nie, nie, nie, Sieryj. Vynas dlia dam. Dielajiem skladku į biegi v „Minimu“.
- „Statoil“ pobližie...
- A „Minima“ podieševlie...
- Dėl dievo, eik, Serioža, aš duosiu pinigų ir cigarečių paimk..
- Kokių?
- Kokias jūs rūkot. Siebie ja imieju. Jeigu pritrūksiu, jūsų parūkysiu.
- Nu, ladno. Idi, Sieryj, idi.
Noriu juo atsikratyti, nors trumpam ir pasėdėti su Tania najiedinie. Tania taip pat to nori, nes, visai pagrįstai įtariau, skambino naujausias meilužis, kuris veržiasi į svečius. Kai sugrįš Serioža, jau būsim šiek tiek šnektelėjusios ir atsipalaidavusios, o kai atvyks naujasis draugas ir pro duris išmes senąjį, po to, -  pats išeis mums pirkti degtinės ir alaus, vėl turėsime laisvą minutėlę. Kol kas viskas klostosi teisinga linkme. Nuo rusų-lietuvių pereinu prie rusų kalbos, o Tania jau beveik žemaičiuoja.
Pirmiausia pakalbam apie reikalus (o dielach). Tuos pačius, kaip įprasta, tai irgi šių namų etiketas.
Apie Tanios sūnų, kuris gavo invalidumą kreiziniuose laineriuose, beplaudamas indus. Apie advokatą su kažkokia įmantria ispaniška pavarde, į kurį kreipsimės dėl kompensacijos. Man dešimt procentų nuo sumos. Po to apie Belos ir Kuzios palikuonį, kuris vis kabinasi nagais į mano sijoną. Mielas kačiukas. Gal aš jo noriu. Gal...  Šiek tiek ūgtelėjo nuo praėjusio karto. Bet pagalvosiu.
Keičiasi veidai Tanios virtuvėje, šį vakarą apsieiname be policijos ir kaimynai neįkyri, todėl razgovor krypsta į pokalbių dlia dūšy pusę.
Čia atsiranda ir Tanios sūnus, tas iš lainerių, nes ji turi juos du. Pasirodo mums abiem patinka Viktoras Malikov. Vos spėju sumesti, kaip užaugo vaikis – jau 23-eji. Tania vyresnė už mane apie dešimtį metų.
- Permiegojai s Mariusom?
- Nežinau, - įkniumbu į stiklinę. Rodos, ne, - burbu.
- Ach, nežinai. O kuo jis tau prastas?
Neprastas, matuojant Tanios dydžiais. Gražus, uždirbantis.
- Tai ką? – remia mane į sieną. Vsio po tomu skučiajieš?
- Skučiaju. Pogadaj na kartach.
Žinau, kad ant tų kortų kaladės dar ir pasėdėti reikės, o tuo metu, įvyks kas nors nukreipiantis Tanios dėmesį nuo mano gyvenimiškų klaidų, t. y., nuo mano nežinojimo su kuo permiegoti, ką išmesti, ką pasilikti, ir staiga pati pasidarau labai protinga. Su šypsena atsakinėju į Tanios klausimus, mėtau vertingus patarimus, šmaikštauju. Kampas, kablys. Neturiu draugių, bendrauju beveik tik su vyrais, bet pas Tanią ateinu.
„Normalią“ moterišką kompaniją prie kavutės, švysčiojant smailianosiams bateliams, galiu toleruoti ne ilgiau kaip valandą. Po to – kankynė. 
Vyrišką draugiją pernešu gerai iki bandymų nusitempti į lovą. Po to – tenka atsisakyti.
Išvada: Tania - vienintelis artimas žmogus.
Nežiūrint nešvaros, pašnekovų iškritusiais dantimis ir katinų smarvės.
Tai suvokiu, kai už stalo pamatau plačiai išsišiepusį savo buvusį klasioką, gyvenanti bute, virš Tanios, tariantį: „Nu, što, podružki?, ir pagaunu besijuokiantį šeimininkės žvilgsnį. 
O tada ir pramuša.