Nakties noktiurno garsai,
tirpindami žvakę, išgrynina erdvę.
Šokančių kūnų siluetai
šešėliais nutįsta sienomis,
sielos susilydo į vienalytę dvasią,
trimatės erdvės nesutalpinamą.
Veržiasi gilyn į metafizinę meilės gelmę,
minties žvilgsniu jungiamą –
į žemės, oro, vandens, ugnies – rojaus viziją.
Bet pro lūpų tylą netikėtai prabyla
žemiška žmogaus būtis,
siekianti savaip įprasminti meilę,
realiu klausimu: Ar myli mane?
nustelbia nakties noktiurno garsus,
sujaukia vienalytiškumą ir,
užtrenkdama rojaus vartus,
įrašo laike bereikšmį klausimą:
- Ar myli mane?


Waltraut Kraft







