Ištrauka iš nepatikusio romano

Truputį dilgteli krūtinėje, - ir viskas. Negalima prarasti to, ko neturi. (Vėl aš su tuo savo turėjimu. Matyt pats laikas dar kartą pasiskaitinėti Hemingvėjų. Turėti ir neturėti. Įdomu, ar vėžliai tikrai mylisi tris paras. O ar gali taip būti, kaip „Kam skambina varpuose“? Mano krikšto vardas irgi Marija). Paralelių paieškas nutraukia Darius:
- Kur tu?
- Ar tikrai vėžliai mylisi tris paras?
- Nežinau.
- O aš maniau, kad tu viską žinai.
- Kas pasakė?
- Mano vidinis nuolat klystantis balsas.
- O gal tu nori pasimylėti?
- Mano vidinis balsas to nesako.
- Bet jis nuolat klystantis?

O gal ir neblogas būtų santykių finalas. Bet kam tas pigus farsas.
      - Aš tik noriu parūkyti.
      - Peleninių dar nesupakavau. Paliksiu tau. Nori?
      - Taip.
      - Peleninių  ar pasimylėti?
      - Eik tu...
      - Aš tuoj ir išeisiu, išvažiuosiu -
      - O prieš tai dar trokšti sakramentų sutvirtinimo. Ir moters Klaipėdoje. Vasarai. Ar savaitgaliui, in case.
      - Moteris iš Klaipėdos gali persikelti į Vilnių.
      - Vilniuje ir taip daug moterų – naujų, kitokių, sostininkiškų.
      - Tik gražu būtų, jei ir ten staiga pakviptų uostamiesčiu.
      - Kokia romantika. Bet man labai patinka surūdiję laivai. Ir kranai. Pažvelk pro langą.
Jis slenkasi arčiau, šlaunimi juntu jo delną. Staiga susivokiu, kaip noriu. Ir aš. Labai, labai. Užsimiršti.
Krūtinė. Kaklas. Smakras, kažkaip paskubom. Ir lūpos. Burna. Šito nereikėjo daryti.
- Stok. Stop. Nebučiuok į lūpas... taip.
- Tu to nori...
- Ne.
- Taip.
- Ne. Jau sudeginti tiltai, - pašoku nuo sofos.
- Atleisk, negaliu.
Penkiasekundinė tyla ir:
- O ką man daryti su savo ištinusiu klynu?
- Nežinau. Aš – tai moteris, ne vyras. Galiu užpilti ant jo stiklinę šalto vandens ar uždėti drėgną rankšluostį.
- Paimk burna..
- Nepasirašysiu.
- Priversiu.
- Nepriversi, nes... Aš noriu parūkyti.
- Rūkei jau milijoną kartų, o su manim - nė vieno nesimylėjai.
- Jei nori mylėtis, reikia mylėti. Kitaip dulk...
- O kas pasakė, kad aš tavęs nemyliu?
- O kas pasakė, kad myli?
- Myliu.
Nors imk ir užversk akis į dangų, kaip, beje aš jas ir užverčiu. Tik į lubas.
- Užsisek klyną ir prisimink, kad išvažiuoji.
- Visada taip. Tu... kalė
- Ir dar kokia.
- Kekšė.
- Sutinku.
- Ne. Noriu tavęs, myliu. O tau – vis tiek pat. Vis giedi apie jį, vienintelį. Dėjau... Man reikia tavęs. Be jo. Ateik čia. Nubučiuosiu, numylėsiu.
Nedažnai tenka išgirsti. Ko gero, pasiduosiu.
- Man nesvarbu, man niekas nebesvarbu. Pamirši ... jį. Ateik.
Blefas. Eilinis š...
Ir man, iš tikrųjų, patampa „vis tiek pat“.
- Gerai, nori „pasimylėti“, - tai pasidulkinkim. Ar man tik kelnes nusimauti, ar daugiau? Gal iš viso nesirengti, tik palaižyti tavo joystick?
Pasiunta. (To nenorėjau. Bet tokia jau mano laimė). Nuteškia į virtuvę, prie peleninės.
- Norėjai rūkyti? Rūkyk. Ir aš parūkysiu.
- Parūkyk.
Po kelių nervingų dūmų išpūtimų mūsų žvilgsniai susitinka. Kuriam galui? Neteksiu savo geriausio dr... jei vyrai tokiais būna.
- Gal taikos pypkę, - nedrąsiai bandau siūlyti. O mintyse: “Ne, - atsakė Baravykas, miško grybų pulkaunykas“.
- Niekur aš nevažiuosiu šiandien.
- „Jau pulkus antai rikiuoju, pasiduokite geruoju“. Tai rytoj teišvažiuosi?
„Viešpatie, juk kviečiu aš, o ne jis“.
Laikas prikąsti liežuvį ir klausytis. Bet ir vėl ne taip, ne to. Aš norėjau. Nors tiesiog tirpstu. Melodija, maloni ausiai ir ... aš augu, žydžiu, moteriškėju, leidžiu jam ir sau apsigaudinėti.
Gal ir nieko vakaras. Malonės deivė gali pro pirštus žiūrėti į kažkokio vyriškio paikiojimus ir atsainiai priimti aukas – slidžius, saldžius ir paprastus žodžius.
Tuolab, kad jokiu paprastumu vyras, sėdintis prieš tave nepasižymi.
- Mylėk mane, - užsimerkiu. Glostyk, globok, bučiuok, Va, taip.
Apglėbiu jo pečius ir išpučiu krūtinę. Bet kūnas ne tas. Ką daryti? Ką daryti? Ką daryti? Aš neatspari žodžiams. Cinikas – pats pažeidžiamiausias žmogus žemėje. O norisi pajusti, kaip dulkina vyras, teigiantis tokią karštą meilę.
- Noriu, noriu, noriu, - dejuoju.
- Manęs?
Negaliu tiek apsigaudinėti švento išsirišimo akimirką:
- Ne tavęs...
- Tai ko? Jo?
Plačiai atsimerkiu. Žaidimas, į kurį dabar įnikome, - pavydas.
- Nieko nebus, - tariu. Mintyse prašau: „Tik neverk“.
Tik aktorius kitokiu veidu. Ta pati, nedažna, bet iki kraujo smelkianti scena. Ką daryti? Ką daryti? Ką daryti? Draugas, ne koks vedęs meilužis. Gal ir man apsiverkti. Netekau. O jei jau taip, tai kodėl nepasidulkinti? Vis per tą „Turėti ir neturėti“. Išauk iš vaikiškų kelnyčių ir sudaryk įspūdį, kad myliesi. Bet nepasiduok. Ne-pa-si-duok.
Leisk save išdulkinti. Ir jūs liksite lygūs. Dievo ir žmonių akyse.

Ne pašalinių akims.
Pasaulis tavyje, jis tavyje, jo „jis“ tavyje. Kas tau labiau patinka glamonės prieš jo „jo“ įėjimą, jo „jo“ įėjimas iškart, ilgesnis aktas? Kas?
Kur? Kur purtau jį. Čia, ant sofutės? Ant grindų, vonioje, lauke ant prikritusių lapų, lyjant lietui, ar visgi geriau viduje ant stalo, klozeto? Kur tau geriau?  Kur norėtųsi?
- Kur?
- Turiu lovą, stalą, balkoną, mašiną po juo... Kažkodėl niekad nesimylėjau mašinoje.
- O aš kieme, niekad nesidulkinau ant suoliuko. O tu?
- Ne. Ir nenoriu. Nestovės. Geriau čia.
„Ach, čia“.
- Gerai. Bet prieš tai noriu išgerti.
- Ko?
- Alaus, vyno, degtinės... Ko turi...

- Negerk tiek daug.

- Aš tik dar truputį.

- Tai žadi nusigerti ir nulūžti?

- Ir tau leidžiu.

- Noriu tik pasimylėti ir jau ganėtinai ilgai to laukiu.

- Dar pusvalandį.

Po kurio paklausiu:
- Kodėl neišdulkinai manęs anksčiau?
O jis atsakys:
- Todėl, kad buvai per daug girta.
- Tai prigerk pats ir paimk pagaliau.
Ką jis atsakys? Nebeįdomu.