Draugės

Turiu draugę,
kuri klaidžioja apsnigtais pakiemiais,
mėtydama akmenis
į sudužusių langų kiaurymes
ir klausydama skambesio.

Kita mano bičiulė
dviem skirtingom kojinėm iki kelių
(viena būtinai dryžuota)
išeina ganyt boružių
į šalpusnių pievą pavasariais.

Dar viena suokalbininkė
mėgsta užvertus galvą
spjaudyt vyšnių kauliukus į dangų –
bene kokion žvaigždėn pataikys,
įsidėtų ją kišenėn
šalia vaikystės pasakų.

O ketvirtai nenuoramai patinka
raičiotis po lapų patalus
rudeniškoj saulėkaitoj
liečiant jų čežėjimą –
sako, taip geriau girdisi.

Visos jos vaikšto šlepsėdamos,
įsispyrę į išaugtus batus
su mano sermėga
ir mano vardu vadinamos atsišaukia.
Dažniausiai atlaidžiai šypteliu –
tai apsimetėlės.