Mona papkė –2

5
Mėnka davatkelė parpotama vieju
Po kapus šiūravuos pri žmuoniū doubiū
Laistė, šlaviniejė, varputi raviejė
Ronkas nakti gielė nu joudū darbū

Muotrėškas kūnelie tik geroms keruojė –
Tris pamestėnoka auga pri anuos
Kūrė nelaimingėms mažėlelems ruojo
Pagīrū nelaukė, kāp ė duovėnū

Ana negaliejė kamė nuors matītė
Kāp mažė bedalē lopėnas čiaumuo
Priglaudė mergelė ė nu onkstė rīta
Luopišelie sopa sieluos geromo

Auga trys vargšelē. Vėn vardeles šaukė
Valgė jauda douna, par pėitus sriobuos
Ka vākā išauga, atgolė i jauki
Kapiniu kampieli netuolėi truobuos

Spindolē geroma mušas iš tuo kapa
Lig dongaus, lig Dieva sujauktū žmuoniū
Ė meiloma žvaigždės kāp stėklelē trapės
Švėit vesam pasauliou spindolio gryno
6
Rodėnėnē viejē viesolas kinkītė
Lenk medius kėimelie, blaškuos už longū
Muotinā reikiejė skausma iškintietė
Tėik naktū viejoutu ė tuokiū ėlgū

Anuos sūns jūreivis plaukiuojė tuoliausē
Gerā, je pas mama savaitė pabūs
Viesolų galībiem jug nepasikliausi
Ne tik Dieva šukies, garbėna stabus

Nakti rodėnėnė, kartās ė vielīva
Takelio par kėima ēt artiau vėsų
Ė nu sava baimės, skausma asablīva
Ėlgā da kintiejė kuošmarus baisius

Mėrusi vargšelė lėguoninie lėka –
Sūnos tuolėj jūruos gaiša gan ėlgā
Bet sugrįžės mama, tėkra katalėkė,
Laiduojė papoušės kvietkuom ė šėlkās