...

Devynios, ir tvanka dar neatlėgus.
Erdvė vienodai su diena ir naktimi
skvarba bendrauja lyg seni kolegos –
tai prieblanda. Sykiu vieša ir intymi.

Jinai. Gal būt, kaip tik dėl to dvilypė.
Tai terpė mąstymui – kodėl šiame sapne
kiti sapnai lyg šaknys žemėj slypi –
tirštėja, tampa matine, lipnia.

Ja dengias kontūrai minčių. O dermės
atšipusios ūmai pamiršo pareigos
buvimą: kol rodyklių aktas permes
pirmadienį antradieniui, nereaguos

į nuovargį, į perversmus tyloj, į
auksinį langą, tampantį geležiniu,
ir vėsą – nors genialiai meluoji
ją sau – taip pat. Na, o daugiau nėra žinių.