Tvanku.Jau.Vasara.

Tvanku
vasara
į liepą dienos ritas
apžėlęs tėvas juosiasi per juosmenį dalgelį
jis darosi kažinkoks kitas
sakytum gintų trobesius į šalį

šuo reksas vizgina liežuvį
nes taupo uodegą triukšmingoms pabaigtuvėms
į būdą įsikibęs amsi
lyg klausdamas
„ar mano kaulus riebalais paremsi“

mama mažutę seserį pakinko į vežėčias
ir botagu per kuprą pliaukši
sesuo žingsniuoja kruvinais erškėčiais
ten erodas penkiais plaktukais kaukši

ten tėvas plačių mostu guldo žolę
ten aš į dobilą alsuoju
ten jėzuitai vaiko kaimo aferistę olią
save įvardinusią asmeniu trečiuoju

jau vasara į daržinės simptomą ritas
ir aš kaip olia asmeniu kalbu trečiuoju
o medkirčiai kirvius nuleidžia komentuodami
„tai kičas
kalbėti apie tai kad nekvėpuoju“