Intensyvi vasara

Kuomet kaimyno katė sunerimusi klausia (kas jie, tie žmonės josios namuos? ), tu numoji ranka, nes tai nekelia nerimo, tu juk saugai kaimyno namus (kol tas ilsis Šveicarijoj), nieko keisto, jog tavo draugai bus pakvietę deryboms kolegas iš užjūrio (kaip simboliška gauti kontraktą kaimyno (taip pat ir katės) miegamąjame, kur tik erkės per žiemą vis skundės, esą nieks nevertina lizdo dizaino pagalvės siūlėj), gi tuo tarpu tau jau įgriso nepagrįstas skundas auksinės žuvelės, kuri necenzūriniu judesiu aukso peleko bando parodyt, kaip jai įgriso krabų lazdelės (pusryčiams, priešpiečiams, beigi pietums ir vakarienei), nes, esą, atmintis jos trumpa (trys sekundės; su sąlyga, jog nemelavo Jonas Kazlauskas, toks profesorius iš akvariumo gretimo), ir nėra selektyvi (ta atmintis), negana (ar nepaisant) trukmės atminties, ji (žuvelė) neturėjus vaikystės (tebuvo tik krabai), kiek apsipratus nustoja straksėti iš vandens vėl į vandenį ir nuoširdžiai džiaugias nelaimėmis artimo savo (katės), kuriai prisiminti belieka laikus, kai (kaimynas dar buvo namie) nieks nebandė nuspirt jos nuo laiptų, ir belieka tik pavydėti (žuvelei), kaip išdidžiai jai pavyksta išsaugoti jos akvatoriją, niekas nepuola ten nerti (nebent kiek gurkštelt, kontrakto troškinamas), ir apylinkėj mylimas Brisius, išlikęs nematomas (invisible, in English) vogdamas kepsnį (Mission Impossible, in Hollywood),  ima stebėtis, jog nieks nebaksnojo (jo) snukio į kepsnį, tačiau išbaksnojo į tai (geriau neminėti), kas liko iš kepsnio Brisiui pritūpus, bet greit grįš kaimynas (gerai pailsėjęs), tegul ir pasako, kodėl pastaruoju metu intensyvios

(tos vasaros).