Vynininkas nemato, kad jo vynuogynai džiūsta.
Pakeliui link užtemimo. Lietaus nebebus.
Kelis šimtmečius klampojo jūra,
Drėgnais pirštais rinkdama gyvenimus
Ir prispausdama savo karčiai sūriu svoriu.
Klykiančiom audrom nubarstytais takais
Kriauklių lukštais ir sūriu smėliu.
Po vieną jaukinasi. Po vieną.
Besibastydamas pametė teisybę -
Ieškojo kitos ir rado moterį -
Vieną susmegusioje ir įsisūrėjusioje
Lūšnoje, veriančią perlų karolius.
Išėjo vynininkas ieškoti auksinės žuvelės ---
Pasiklausti, ar galima.