Neišeik

Nustebusią tavo veido išraišką
Nešiojuos kišenėj, kaip leidimą vėl juoktis.
Ligi skausmo numirksėti žvilgsniai
Nebeglosto mano kūno naktį.
Antklodės kokone tikiuosi pabust
Margaspalviu drugiu – bet
tik svajose rankos sparnais virsta.
Pažvelk pro langą, ar matai?
Melancholija užsikrėtę krūmai
Barsto lapus po vieną – myli nemyli...
Kas pasakys?
Audros apkabinta vyšnia jau pametė nuotakos rūbą
Jis mėtos po tavo kojom – žiedais.
Neišeik – dar neišeik.
Plyšta burių tvarsčiai skausmu,
Bangos koketiškai moja.
Išėjai.