atsiplėšę susisukam žolėje
o kad įsibėgėję primintume dangaus vualį
mano tylios akys rūku užrištos
tavo žemės rankų neliečiančių
iškritusio begelmio vandens glostomi dūžtame
o kad gimstančią aušrą atsuktume veidu
į kelin susiruošusį mūsų ilgesio paukštelį