Natiurmortas

Kaip tinka šiam kambariui pūvanti
Kadagių ir žemuogių puokštė.
Laikrodis, visuomet nusitaikęs į dvejetą,
Tarsi visa dar nebūtų įvykę,
Tarsi tu dar sėdėtum užstalėj.
Dėlioji ant stalo indus,
Mąstai jiems priklausantį valgį,
It neišspręsdamas žinomo skaičiaus-
Peilis, mėsa,
Ąsotis, vanduo,
Esam ir mudu?
Už lango šuva dvesia badu,
Šliaužioja gličią žolę,
Rupūžės odą,
Vargana ši vakarienė;
Vynas priklauso taurei,
Bet kvepia Elbos mergaičių pėdom.
Tau tavo duona priklauso,
Bet rugiai po mėnulio dalgiu,
Ne po tavo pirštų geležtėm,
Uogos priklauso burnai,
Bet mano lūpos nėra raudonos-
Raudonesnis šermukšnis,
Ištikimybė neištikimybei priklauso
Prie mūsų vargano stalo
Šįvakar.
Graži tavo šalis!
Tavo akis, kai žvilgsniu plieki apmuštą sieną,
Kai šuoliuoja ji vaizdiniais: kamuoliniais garais,
Žvilgia vilko nugara,
Virš aptvaro išsilenkusia tiltu,
Varine pieva, gruzdančia smiltim žvaigždžių,
Vienalapiais
Jonvabalių lašais. Tu įkvėpi juos
It nuodingą ežero veidrodį,
Nesušildytą saulės ir svetimo rūpesčio.
Tu žaidi šį žaidimą kaip nori,
Nes visa ten- tavo,
Taip išalksti prie stalo.
Puotaujam.
Anapus jūros paklydėlis išmeta butelį,
Jam atsišauki baltu balandžiu:
-Kaip bepročiai mylėjom viens kitą!
Po kamščiu auginau jo skeletą,
Plunksnas ir sukrešėjusią dėmę ant stiklo.
Taip bučiuoji mane.
Mes gyvenam drauge!
Mes plaukiam ir neplaukiam!
Apačioj- aižios kriauklės, žuvų
Žvynuoti pilvai, pražydę žeberklais,
Viršuj- žvaigždėtas fantomas
Smaigsto pašokusius rojun
Prie akmenų.