Didelė languota skara
priemenėj
nuleido sparnus,
nebepakils jau,
kai eisi prieš vėją
rudenį.
Tik obuoliai
kris vis ir kris
į šlapią žolę
dunksėdami dusliai,
ir žara
drieksis dangum
lyg didelė skara,
kai vakaras pareis
klupdamas
ražienose.