kabliu į pievą

Tą vėlyvą vakarą Šurkus sėdėjo ant laiptų su kavos puodeliu rankoje, cigarete dantyse ir žurnalu „Donaldas ir kiti“ paskutinėje rankoje. Pro šalį slampinėjo įtartinai dryžuotos nuo klubų iki pat čiurnų žmogystos, kraują stingdančiu smaugiamos varlės žvilgsniu nužvelgdamos Šurkų, tačiau išvydusios cigaretę dantyse suvokdavo, jog čia korišas ir kad jį reikia gerbti bei mylėti. Veido mimikos prarasdavo tą užkietėjusių vidurių atspalvį, šnervės taikiai susitraukdavo, o lūpos pridengdavo prieš tai nepadoriai apnuogintas viršutines dantenas, mat cigaretė dantyse visgi buvo elito simbolis. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, ne kiekvienas būtent tą tamsų vakarą būtų drįsęs sėdėti ant laiptų, net ir su cigarete dantyse bei „Donaldu ir kitais“ rankoje.
Tas vakaras buvo ypatingas, iš kitų visų pirma išsiskyręs rekordiniu pelnu iš prekybos alkoholiniais gėrimais bei gintariniais papuošalais. Nors liaudžiai tas vakaras buvo vienas džiaugsmingiausių per visus metus, tačiau Šurkui buvo nė motais. Jis glostė savo nepasotinamą karmą ir ugdė anaiptol ne silpną valią skaitydamas puslapį po sakinio ir stengdamasis visame kame įžvelgti gėrį ir grožį.
- Taigi taigi, ir ką gi mes čia turime? - Tarė Šurkus ir paguldė žurnalą veidu ant laiptų. Filosofo veidu nužvelgęs neaiškios, it kokių piramidžių, paskirties bendrabučius, grėsmingai stūksančius aplinkui vienas kitam į veidą atkištais pasturgaliais, - hm. Barakai.
Lyg patvirtindamas Šurkaus žodžius, jo ausis pasiekė triukšmas, sklindantis iš septintojo bendrabučio. Tiesiai į klausos receptorius staiga įlindo darni rusiškos muzikos, dūžtančių indų, klykiančios moters ir garsiai rusiškai besikeikiančio vyro balso harmonija. Kad ir kaip bebūtų keista, pačiam Šurkui šis garsas dar niekad neatrodė toks artimas. Patyliukais besiklausydamas jis suprato, kad ši garsų mišrainė su aštriu šuns staugimo gretimame name padažu jam visados primins namus.
- Cha, - tarė Šurkus ir, užsivertęs puodelį, su nuorūka padėjo kablį ant laipto šono. - Gal nueiti į svečius, pasilabinti.... Manau, kad tokios man artimos sielos tikrai manęs neatstums, ir tas mano tolimas girtas draugas nenuspirs manęs laiptais į apačią. O visgi jeigu....
Perspektyva neatrodė viliojanti. Šurkus pamažėle nuleido akis nuo pravirų penkto aukšto langų ir jo žvilgsnis užkliuvo už pievelės, kuri nuo devintojo barako, jo paties rezidencijos vietos, driekėsi iki pat septintojo.
- O, pievikė, - tarė Šurkus ir nedvejodamas ryžtingai atsistojo, nulipo laiptais ir klestelėjo ant žolės. - Ech, laukinė gamta pačiame sulaukėjusio miesto vidury, - tyliai šnabžtelėjo pats sau ir nusišypsojo iš žodžių žaismo. Taip jam buvo smagu. - Sėdėčiau ir sėdėčiau čia, kaip koks Robinzonas Kruzas.
Šurkus išsitraukė cigaretę, iš šešto karto ją prisidegė ir giliai įkvėpė gaivaus išmetamųjų dujų tvaiko, kurį vėjas atnešė nuo už keliasdešimties žingsnių išsikerojusios stovėjimo aikštelės. Dar nė vienas devintojo barako gyventojas nebuvo taip arti dvasinės tobulybės, tačiau staiga Šurkų apėmė kraupi nuojauta, jog kažkas nevisai taip, kaip turėtų būti. Jis dar kartą giliai įkvėpė, uosdamas vienoje iš bendrabučio virtuvių prisvilusį kugelį, nuo pro šalį šlitinėjančio jaunuolio besklindantį alkoholio tvaiką ir kažką dar. Kažką iki skausmo pažįstamo, primenančio vaikystę ir ankstyvąją paauglystę, tačiau seniai pamiršto, lyg matrioškų lako kvapas, ir to pakako. Visa ta ramybė, kurios Šurkus taip siekė jau kelioliktą Jūros Šventę iš eilės pasilikdamas namie, subliuško it burbulas ir nebeliko anei jokio malonumo gerti kavą, anei išdidžiai sėdėti įsikandus cigaretę, anei džiaugtis laukine gamta....

Tuomet Šurkus atsistojo, nuleido akis ir pamatė, kokiame šūde iki tol sėdėjo.