Kol žmonės miega

Nakties gilumoje suminga žmonės,
O tu, kaip visuomet, miegot nenusipelnius,
Sūriais lašais palaistai kolumnėją.

Per skaudžios esti sutemų glamonės,
Šešėlių slaugės liovėsi tau būti švelnios –
Kiekvieną naktį skausmas paūmėja.

Sielavotės bintuojamos negyja,
Nes reikia paprasto žmogaus, nereikia binto,
Kad sukrešėtų viengulė sermėga.

Kai audžia sambrėškis auksinę giją,
Tu pabundi, ankstyvo ryto apkabinta –
Atsikeli anksti, kol žmonės vis dar miega.