Mona papkė

Gīvus ė negīvus suglaudiau į krūva
Ė suvieriau siūlo stuoro nomėnio,
Pamatiau ka lobas nu tuo neuntgriova,
Ė jiemiau skaitītė vardus giminiū

So anās atklīda pri stalalė mona
Laimės valondelės, pīktē be rėbū
Spaviednuonės ėlgā alkieriūs klėbuona –
Jug nemiesi kelė diel takū rėibiū
1
Keistā galvas glausta Pranis ė Vuonelė
Papkie joukas tīlē atvėrās veidās
Vo jausmā tėkrėijē bova susivielė
Meilės ė piktoma omžėnās vaidās

Ė dabā pagluostau aš anus abodo –
Do poikiausė žmuonis bova tarp vėsų
Atgolė seniausē i žemelė jouda
Ė taiki ramybė lig pat debesū
2
Vo unta Buolielis veido diemesingo
Ruoduos ė iš papkės mon patarinie
Tris mergas par omžio sava luovuos minkė
Tēp ė neatvierės Sanduoras skrīnies

Bova pasinešės kāp gaidīs pri vėštu
Pri mintiū rauduonu jau nu pat pradiuos
A galiejė vaikiou pruots lig tėik patėžtė,
Ka tik Marksos žmuogo gelbie iš bieduos?

I tikyba mūsa kuojės pasišloustė
Grīždams iš kolkuoza sudergtų laukų
Ė kap šou pri mėita šlapėnuos ė oustė
A kas nuors negarbėn Lietovuos laikū

Uns draugus galiejė sava kuojuom mintė
Komjaunuolė žėnklos prīšakie petem
Nikāp negaliejė savės nuramintė
Kol i sava ruojo vėsū nenutėmps

Bet ni vėina karta pruota nepritrūka
Ka reikiejė taistėis su žmuonū vākās
Tuoks jaunystie bova, tuoks, ka ė suroka
Gal doubie ištėisins, ka kumet užkas
3
Tėn pri šuona šīpsuos vienėša mergātė
Nikumet namatius laimės nē taikuos
Ruods belėka dietėis su kėpšo ragouto,
Vo numėrus, veizo, angelo lakiuo

Nešaukė, neraities, ka lėga prispaudė
Valgė, kou pri duru diejė svetėmė
Meldies ė mīliejė, ka tarību liaudi
Strėbā kuotavuojė gretėmam kėimė

Nuolankoma rūdīs ruoduos isijiedė
Vėsūs veida bruožūs, ronku judesiūs
Bova gerašėrdė obagou ė diedē –
Gera švelni žuodi siova pri vėsų
4
Ė amerikietis gėmėnaitio laikuoms,
Iš akiū aiškiausē matuos nemalou,
Nežėnuojuom nieka ėlga ėlga laika,
Ka uns Lietovelė užjūrie mīlou

Atvežė tievali puopieriaus dieželie –
Pėlkam kartuonelie pelėnū karštū
„Kor gimtėnės mona žuolīnele žielė
Išbarstīk, aš būsio su anās karto... “

Bet sūnos tėkriausē palaidūno gėmės
Gieliū nenupėrka, nē mišiū švėntū
Pametė, palėka tarsi išsigīnės
Tieva kuojuom žemie piedu imintū 

Tik „o kei“ pasakė ė par peti tvuojės
Išskubiejė linksmos už kapū rėbuos
Lig pat šiol kryželē ė laukā dīvuojės
Iš sūnaus mėnkybės ė nepagarbuos

Tievs nuoriejė vākou išminti palėktė
Kāp nomus dėdiausius miesta vėdurie
Vo sūnos ė kūno, ė sielo nuplėkės
Anuo „kei“ beprasmis vėn gerklie sūrie...

Lai sūrie, lai liūdėi, ka ė tėn užgėmė
Auga ė tvirtiejė be švėntū maldū
Ė sužaidos sava posomžini „geima“ –
Bėld tuštiuom bačkeliem šonkelio slīdio