...

Šok tol, kol muzika paklys
judesyje, neatidavusiame duoklės
nei nuovargiui – tas laukime vaiduoklis,
nei pulsui – šitas nerimo pirklys.

Šok tol, kol muzika ugnis
be dūmų ir be pelenų įkūnys
laukinį aidą lenkime alkūnės,
ir ši sustings lyg būgno taikinys.

Šok tol, kol muzika nustums
į šalį tai, kas lėta, kad atstumuos
tarp žvilgsnių negalėtų kristi ūmūs
žaibai, skolingi vasarų lietums.

Šok tol, kol muzika užvys
čion jaudulį iš sutemos lašų, vis
dar byrantį lyg sutrupėjęs šūvis
ir spurdantį lyg pagauta žuvis.

Šok tol, kol muzika paleis
lyg turtą vėjais tavo kūną kūliais
į dangų, plūstantį mėnulio pūliais
ir virpantį žvaigždynų trukuliais.

Šok tol, kol muzika džiugias
akimirkas įamžins kraujo žygiais
į žemės gelmę, kur lyg geležyj geis
užvirt ir likt, nes žemė neužges.