Noktiurnas

Ironiškos mėnulio pilnaties nutviekstas,
Vėjo atodūsiais ramiai alsuoja miestas.
Idiliška, tačiau šalta namų šviesa
Pro langus liejasi it žmogiškos minties tąsa.

Dejuoja demonų balsais krūmokšnių šakos,
Ir godžiai siurbia juodą naktį  senas takas.
Ligota gatvės lempa dienos įspūdžius rūšiuoja
Ir, žerdama žemyn praskiestą šviesą, kontempliuoja.

Kažkur toliau nuaidi prislopintas tamsos juokas,
Nakties tyla svaiginas paranoikas apuokas.
Padangėj  žvaigždės virškina svajas prarytas,
Po truputėlį bunda naujas rytas...