Rašyk
Eilės (78169)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10916)
Vaikams (2717)
Slam (79)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kartą teko keliauti įspūdingomis vietomis. Smėlėtais šilais, gūdžiomis giriomis, kurias supo uolos, kur rodos ir žmogaus koja nebuvo žengusi. Šimtamečiai medžiai, aukštai į dangų iškėlę galingas šakas, užstojo saulę ir žemę pasiekdavo tik žalsvas švytėjimas sudarydamas povandeninio pasaulio įspūdį. Gera buvo keliauti vienam tais smėlėtais takeliais, apsuptam tylos, tarsi būčiau laiko švytuoklės pamėtėtas į žilą senovę.
Jau buvo vidudienis, kai staiga išėjau į laukymę prie spindinčio ežero. Tądien vėjo nebuvo, todėl vandens paviršius, lygus kaip stiklas, atspindėjo kito kranto aukštą šlaitą, apaugusį galingais kedrais. Netekęs amo, pasijutau tarsi  pasakų karalystėje.
  Buvau sukoręs nemenką kelio galą, todėl nutariau pasiieškoti vietelės poilsiui ir papietauti. Dairydamasis, kur čia patogiau prisėdus, pastebėjau, kad visai netoli auga ūksmingi kaštonai, sudarydami lyg ir kokią alėją, matyt, kažkada žmonių pasodintą. Paakintas smalsumo, patraukiau ta alėja tolyn, juolab kad ji vedė prie pat ežero, kurio taip nesinorėjo palikti. Valandėlę paėjęs, radau dar vieną laukymę, tarsi aikštę ar kažkada buvusį kiemą, apsodintą liepomis ir ąžuolais. Vienoje pusėje riogsojo kažkokie griuvėsiai, o kitoje, prie  pat ežero, pamačiau kažką baltuojant.
Negalėjau patikėti  tuo, ką išvydau. Tai buvo balto marmuro skulptūra, vaizduojanti jauną merginą. Ilgi, kiek garbanoti plaukai dengė jos pečius, rankoje laikė kažin kokių gėlių puokštę ir kaip gyva žvelgė į kitą ežero krantą. Rodėsi, mergina tuoj nusišypsos ir linksmai palabins.
Numečiau kuprinę, nutaręs čia pasilikti. Greitomis sukroviau lauželį, katilėlyje užviriau vandenį kavai ir dabar gurkšnodamas žiūrėjau į man taip patikusią skulptūrą. Susidarė įspūdis, kad jos lengvą drabužį plaiksto vėjelis ir kad ji tuoj nužengs nuo postamento.
Ramybę sutrukdė tolumoje pasigirdęs varpelio tilindžiavimas ir karvių mūkimas. Tikriausia atvedė pagirdyti, pamaniau. Staiga iš kažkur atsirado aviganis šunelis, o po kiek laiko ir jo šeimininkas. Tai buvo nenusakomo amžiaus aukštaūgis vyras, užsimaukšlinęs plačiabrylę skrybėlę ir apsiavęs aukštaaulius batus. Rankoje turėjo ilgą lazdą riestu kriukiu.
Kurį laiką taip ir žiūrėjome viens į kitą, kol susipratau jį pakviesti puodeliui kavos. Pasisveikinęs prisėdo, atsegė savo kelioninį krepšį ir ištraukęs namie keptos duonos bei sūrio, pasiūlė vaišintis. Jau buvau ir užmiršęs, kad naminė duona gali būti tokia skani. Atsilyginau užplikydamas kvapnios kavos.
Žmogus niekur neskubėjo ir papasakojo kad jis šiose vietose gano savo karvių bandą, žmona triūsia namuose, o vaikai išlėkę į miestus: kas mokosi, kas dirba. Kvietę ir jį į miestą, bet be gamtos negalįs, nors sveikata jau nebe ta, paskui savo karvutes dar pavaikščiosiąs. Pasakiau, kad esu keliautojas, pasakų ir padavimų rinkėjas ir nei vienos vasaros nepraleidžiu nenusibeldęs į kokį Dievo pamirštą kampą. Žmogus žvilgtelėjo į mane, kiek patylėjo ir tarė:
-Ar jums patinka Baltoji princesė?
Iškart net nesupratau, apie ką jis klausia.
-O taip, labai, -atsakiau supratęs ir žvilgtelėjęs į skulptūrą.
-Žinot, apie ją pasakojama keista legenda, tikriau apie tai, kaip ji čia atsirado. Stovi Baltoji princesė šioje vietoje jau daug amžių, taip, taip- amžių, - tarė pamatęs, kad aš nustebau.
-Mano tėvas ją matė ir senelis, ir senelio senelis, jau ir nebemena žmonės, ar buvo kada tie laikai kai Princesės čia nebuvo. 
-Matote tuos griuvėsius? Tai būta karaliaus rūmų, o ten toliau pamatytumėt  arklidžių ir kitų pastatų griuvenas. Galingo būta karaliaus, čia vadinosi jo vasarvietė, sako, kas vasarą čionai atvykdavęs. Aišku su visa svita ir dvariškiais, liokajais dar ir draugų, taip pat karalių, pasivadindavęs. Kaip ten buvo ar nebuvo, tik šnekama kad prie karaliaus buvęs toks menininkas lyg skulptorius, lyg dailininkas, lyg drožėjas ar eiliakalys, kas ten dabar supaisys...
Gurkštelėjęs kavos kiek patylėjo, pasiklausė kaip karvės rupšnoja sultingą žolę, tęsė:
-Turėjo tas karalius nepaprasto grožio dukrą, princesę ar karalaitę. Mylėjo ją labiau už savo gyvybę, šilkais dabino, dar ir karūnėlę gryno aukso buvo nukaldinęs. Tas menininkas turėjo visur paskui princesę sekioti ir vis ją tapyti ar eiles apie ją rašyti. Žodžiu, dar mažai karalaitei esant, karalius norėjo ją įamžinti. Kol karalaitė buvo maža jokio vargo nebuvo. Auklės ir tas menininkas paskui bėgiodami nosį šluostydavo. Tik štai prabėgo šešiolika vasarų ir mažoji karalaitė užaugo, tapo tikra Princesė. Čia ir prasidėjo visos bėdos. Ėmė tas menininkas ir įsimylėjo karalaitę, nei gerti nei valgyti negalėjo, tik vaikščiojo iš kampo į kampą ir dūsavo.
Tuo metu šunelis  pakėlė nosį, kažin ką užuodęs stryktelėjo ir nudūmė į tą pusę kur buvo karvės.
-Tikriausiai stirnas užuodė, -ramiai tarė žmogus kimšdamas pypkelę, -jos irgi čia ateina atsigerti. Tai kur aš baigiau?
-A-a, tai štai ir sumanė karalius princesę už vyro leisti, susigiminiuoti su kitu karalium, su tuo kur sūnų turėjo. Iškėlė didelę puotą, daug svečių suvadino ir aišku, tą kitą karalių su sūnum- karalaičiu pakvietė.
Pačiam baliaus įkaršty paliepė karalius apie karalaitę eilių paskaityti ir pakvietė tą kvanktelėjusį menininką. Tas aišku paskaitė, o paskui leptelėjo, kad norįs karalaitę per žmoną, kad gyvenimas be jos nemielas, kad galą sau galįs pasidaryti jei karalaitės negaus. Iš pradžių visi svečiai apstulbę nutilo, o paskui ėmė kvatoti už pilvų susiėmę. Na kur tai matyta- karališko kraujo princesė kažkokio teplioriaus pati!
Karalius, iš piktumo paraudo kaip burokas, ėmė kumščiais grūmoti . Sušaukė sargybą ir liepė tą menininką į požemius įgrūsti be jokio teismo. Tuoj pat jį sargyba ton vieton ir įmetė, duonos ir vandens dietai, o ten jau dūsauk nedūsavęs niekas neišgirs.
Bėgo laikas ir štai užpuolė to karaliaus valdas kitas karalius, Juoduoju vadintas. Vadino jį Juoduoju dėl to, kad gėrio jame nė trupinio nebuvo, nei sąžinės, nei gailesčio. Kur tik Juodasis praeidavo tik griuvėsiai ir degėsiai likdavo, septynis metus toj vietoj žolė neželdavo.
Tuo metu menininkas požemy sėdėdamas apako, kaip gi gali žmogus be saulės gyventi. Nors koks ten jo ir gyvenimas buvo. Vieną kart per dieną sargyba duonos plutą įmesdavo ir vandens dubenį įpildavo, o šiaip tamsoj ir gūdžioj tyloj dienas leido. Kalbama, kad vis apie princesę galvodavęs, vis jos vardą minėjo.
Čia karas visu baisumu užgriuvo. Karalius su karalaite sėdę į karietą išbildėjo, gal į kitą karalystę, gal šiaip į kokį kurortą. Žinia juk, karalius daug kur apsistoti gali.
Juodasis su savo kariais kaip viesulas ėmė siaubti derlingas žemes, griauti ir niokoti namus ir miškus. Ko sugriauti negalėjo, tą dūmais paleido.
Atsibastė vieną dieną ir į šią karaliaus vasarinę pilį. Savu papratimu viską sugriovė, tik vieną sosto salę paliko. Mat toje salėje daugiausia to menininko paveikslų kabėjo, gražiausi karalaitės portretai ten buvo saugomi. Nors ir koks niekadėjas buvo tas Juodasis, bet prieš tokį grožį net ir jo ranka nepakilo.
Kai jau visus kampus buvo Juodasis išnaršęs, aptiko pilies požemyje ir tą menininką uždarytą. Jau visai nusigalavusį, mat per karą nebuvo kam ir duonos plutos atnešti, visi savą kailį gelbėjo.
Sužinojęs kad tai tas pats menininkas, kuris karalaitės portretus nutapė, užsigeidė Juodasis kad ir jo stovylą iš juodo akmens iškaltų. Gynėsi tas menininkas, kad aklas esąs, negalėsiąs tokio darbo padaryti. Tik nerūpėjo Juodajam ką tas žmogelis kalbėjo. Įmetė jį į dar gilesnį požemį ir dar juodo akmens, granito, luitą įritino. Priedo kaltą ir plaktuką davė ir prižadėjo gyvo iš ten nepaleisti kol nebus jo, Juodojo karaliaus, skulptūra baigta.
Nebuvo kas daryti vargšui skulptoriui, nors ir aklas būdamas apgraibomis ėmė dirbti. Dieną ir naktį iš požemio girdėjosi plaktuko taukšėjimas, tik trumpam nutildamas, kol žmogelis plutą sugriauždavo. Tris ilgus metus kaukšėjo meistro įrankis, o po to nutilo. Nebegirdėdamas kalimo garso įsakė Juodasis karalius pažiūrėti ar darbas jau baigtas. Tarnai nusileidę su deglais į požemį pamatė, kad juodasis akmuo nutašytas, o pats meistras miręs. Deglų šviesoje tarnai negalėdami pamatyti kas ten iškalta pranešė karaliui, kad darbas baigtas, o meistras numiręs. Tuoj pat Juodasis sukvietęs savo kareivių būrį iškėlė skulptūrą į dienos šviesą. Tuomet ir įvyko stebuklas. Ištraukta iš požemių tamsos skulptūra staiga pabalo ir visi ten buvę pamatė kad tai ne Juodojo karaliaus atvaizdas, o jaunosios Princesės. Juodajam karaliui dėl tokio įžūlaus meistro poelgio sprogo širdis ir griuvo jis negyvas šalia skulptūros. Griuvo taip, kad delnu uždengė postamento kampą  dar ir dabar toj vietoj likęs juodo delno atvaizdas.
Praėjo kiek laiko. Kareiviai nebeturėdami savo Juodojo vado metė ginklus ir išsibėgiojo. Senasis karalius grįžo į savo karalystę ir ištekino karalaitę už kito karaliaus sūnaus, taip pat karalaičio. Kažkodėl nepanoro atstatyti čia savo vasaros rezidencijos taip ir liko ši vieta apleista, o Baltoji princesė tebestovi ten kur ir buvo iškelta iš požemio.
-Ar nenorėjote tokio nuostabaus darbo skulptūros kokiam muziejui dovanoti?
-Buvo čia daug bandymų pergabenti Princesę į sostinės karališkuosius rūmus- muziejų, tik nieko iš to sumanymo neišėjo. Vietos čia sunkiai prieinamos nei traktorius nei kranas privažiuoti negali. Kartą bandė net malūnsparniu perskraidinti, tai vos sveiką kailį išnešė, kai malūnsparnio sparnai kedrų viršūnes ėmė kapoti. Kas nori Baltąją princesę pamatyti turi pėsčias iki čia atkulniuoti, jokiu transportu neprivažiuosi.
Štai ir saulelė jau vakarop pakrypo, ginsiu savo karvutes pamelžti. Eime kartu, šiltu pieneliu pavaišinsiu, o mano senoji bus gardžiausių blynų prikepusi. Kad jūs žinotumėt kokius skanius blynus mano žmonelė iškepa! Liežuvį gali praryti paragavęs.
-Ką gi, tokiam kvietimui sunku atsispirti, tik dar kartą norėčiau Baltąją princesę apžiūrėti.
-Norite pamatyti Juodojo karaliaus delną, tai štai jis, štai čia šiame kampe.
Ir tikrai viename postamento kampe juodas penkiapirštis atspaudas su lig delnu. Tikrai yra apie ką pamastyti...
2006-08-05 15:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-15 11:28
Passchendaele
Sniego Karalienė Maudymkėj.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-18 22:58
Gluosnis
Labai grazi mintis ir labai tauri. Tik reikia paslifuoti. Pabandyk po keliu menesiu vel prieiti prie sio kurinio. Pazvelk kitom akim ir pats pamatysi silpnas vietas, kurios trukdo skaitytojui likti priristam prie istorijos. Daug bereikalingu pasikartojimu, neatidirbti dialogai, pasakotojas pasakoja labai sena istorija, todel neturetu buti tiek daug abejojimu. Juk realiai versijos gali skirtis del geografines vietos ar kito asmens interpretacijos, bet vienas pasakotojas "tiksliai" zino apie ka kalbas.
Sio kurinio neapleisk, nes jis turetu prasiskverbti pro miestu pigu siukslyna ir isvysti reiklesni skaitytoja. Tai, kad istorija vyksta Rusijoje tik dar labiau intriguoja. Vertetu ta pamineti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-26 23:19
ismintis
.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-06 21:25
herbera
Perdaug ištemptas ir nuobodokas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-06 14:01
akmenuota
ir gerai kad į eilių neįsmaukinėjai.tekstas nelabai turi kažką išskirtinio..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-05 20:42
Robitas gerulizz
Aprašytas toks įvykiukas iš kelionių po Rusijos rytus, tik gal nesugebėjau į eilio marškinius įsmaukti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą