skraidanti lėkštė

Epochos, eros, amžiai kris. Brėkš tie
kiti saulėtekiai išblyškę,
o apleistoji skraidanti lėkštė
vis dar lyg nepabudus peteliškė.

Vienatvės išdidi prasmė jinai.
Erdvėj riba – yra tokia? – sukrunta:
šita žvaigždė, atrodanti jaunai,
pakišo lėkštei seną dulkių gruntą.

Nors kiekviena spalva tokia gėla,
kiekvienas garsas – nesvarumo skonis,
tačiau vis vien išėjo įgula,
ir neaprėpiamumas – tik geluonis.

Juo apleistybėn sunkiasi tvanai.
Lėkštė sapnuoja lengvą siaurą luotą,
Kuriuo kažkas akimirkai vienai
priplauks, ir ji pabus nesužalota.