pietrytis

skiriu G. P.

kai ji iš karo parjoja apnuogintais pečiais
nepyksta jis ir sužydi jos kaktoj jo bučinys
nebyliai kloti patalai sutraukioja žaizdas
ji žino - tai tik nuovargio korys
sulipdantis į medų gintarinį lašą -
tylą kurios niekas dienomis neprašo

kojom basomis pagrįžusi ji visada įpils
antrą dubenį anyžiaus kad kvapais abu
nusiramintų ji turi žvaigždę kaktoje
kurią tik vienas jis temato paliesdamas
jos plaukus vakarais užmiega tykiai
ir užmigt kartu neprašo

gyvendama šalia ji tyliai kalba kad balsas
nesukeltų aido - parėjęs nebetikras
skambesys tyliai visą tiesą iškraipys
ji glosto tyrą dienos veidą ir nepamiršta
žiedadulkėms ištart jo vardą - vėjas
pietrytis

kai ji į delną tyliai nusičiaudi
pažyra rašmenys spinduliuose saulės
skliautais supynusios juodosios kamanės pasakos
žodžius juos susineša iš paskos -
į korį sukelti jos pirštų linkiai - ilgiausi
pergamentai prirašyti kaip ji netyčia
prie jo palinkus žydi