Iškurkiantys lietų (8 gabalas)

Martynui atrodė, kad pasaulis už patalpos sienų neegzistuoja. Jo mažą visatą sudarė jo paties kapsulė ir nedidelė patalpa su dvejomis durimis, kurioje kapsulė stovėjo. Lygios sienos, vienodos spalvos, praktiškai jokių baldų. Laikas slinko sraigės greičiu, nuo vieno miego periodo iki kito, tarp kurių jis matė daug žmonių sunkiai perskaitomais vardais. Visi jie kalbėjo nesuprantama kalba ir nė vienas nenorėjo išmokti jo kalbos.
Ir tas jaunuolis, vardu Verikas. Jis vienintelis lankė jį dažniausiai. Ne tam, kad pabadytų adatomis (regis, vamzdeliai, prijungti prie nugaros, buvo skirti panašiems dalykams), o greičiau tam, kad pažiūrėtų į savo pacientą ir nusuktu žvilgsnį į šalį. Kažkoks savotiškas to jaunuolio ritualas...
Jo akyse Martynas  matė keistą pagarbą (baimę?), kuriai paaiškinti kol kas neturėjo jokių teorijų.
Verikas patikrindavo įrangą, paslėptą kažkur dešinėje, už metalinio kapsulės korpuso, tada atsistodavo tiesiai prieš Martyną ir plona lazdele žymėdavo kažkokius duomenis savo mažo kompiuterio ekrane. Tada, sumurmėjęs kažką sau, nusisukdavo ir išeidavo pro kurias nors duris.

Dar pasirodydavo šiek tiek už Veriką žemesnė mergina, kuri atnešdavo Martynui maisto. Ant jos kortelės jam pavyko perskaityti vardą – Elunnia. Suprastinęs vardą į „Eloniją“, Martynas pamėgino ja užkalbinti rusiškai, o vėliau ir angliškai, tačiau abiem atvejais rezultatas buvo toks pats – mergina nusišypsodavo ir kažką atsakydavo savo kalba. Tikriausiai paaiškindavo, kad jo nesupranta.
Ji atnešdavo visiškai vienodą maistą – stiklinį puodelį balsvo gėrimo ir keturis stačiakampius, minkštus gabalėlius kažkokio nesuprantamo skanėsto, sudėto į didelę keturkampę lėkštę.
Gėrimo skonis buvo lyg vos saldinto vandens, o papločių sudėties Martynui atpažinti nepavyko. Jų skonis buvo visai neblogas, to ir užteko.

O vieną dieną ji atnešė jam kažkokio kitokio gėrimo. Šis buvo beveik juodos spalvos, o kvapas keistai pažįstamas, bet vis tiek ne toks, prie kokio buvo įpratęs.
- Chava, - paaiškino mergina, padėdama padėklą ant jam skirtų atramų. - To u nočie chava?
- Kava, sakai?.. - sumurmėjo nustebęs Martynas, uostydamas garuojantį gėrimą ir svarstydamas, ar joje tikrai bus pakankamai cukraus. - Manau, tikrai neatsisakysiu.
Jis pabandė įsidėmėti jos klausimą – „to u nočie chava? “. Mintyse ėmė kartoti lyg užsuktas, bandydamas priskirti žodžius žinomiems atitikmenims.
„Kava“ buvo pakankamai saldi. Netgi per daug. Tačiau tai tikrai nebuvo tas gėrimas, kurį gerdavo anksčiau. Šis skystis turėjo mėtos prieskonį. Nepaisant skirtumų, išgėrė iki dugno ir atidavė puodelį Elonijai. Ši surinko indus ir tylėdama išėjo, tačiau tarpduryje prasilenkė su grįžtančiu Veriku. Jaunasis mokslininkas prisiartino prie Martyno su delniniu kompiuteriu rankoje. Jis šiek tiek jaudinosi ir „ligonis“ nusprendė, kad greičiausiai įvyks kažkas įdomaus. Galbūt pokytis jo gydimo eigoje? Martynas šiek tiek anksčiau pastebėjo, kad kiekvieną dieną jo oda vis lygėja ir šviesėja, lyg jis jaunėtų tiesiog valandomis.
O gal pagaliau atvyko kuris nors iš jo giminių? Kad ir kaip ten būtų, Martynas nusiteikė netikėtumams.
Verikas kurį laiką tiesiog stovėjo prieš jį, kažką spaudydamas savo kompiuterio ekrane. Akimirkai metęs į Martyną abejojantį žvilgsnį, jis pagaliau ryžosi prieiti arčiau ir atsuko mažo kompiuterio ekraną jam į veidą pasisukdamas taip, kad galėtų kažką paaiškinti.
Ekrane švietė trys lentelės. Dvi iš jų buvo pilnos žodžių stulpelių, trečiojoje švytėjo vienintelė eilutė, kurioje buvo angliškai parašytas vienintelis sakinys: „Sveiki. Kaip jaustis šiandien? “.
Verikas prabilo savo nesuprantama kalba, pieštuku baksnodamas į žodžius, tačiau Martynas jau suprato, kokį žaislą jam atnešė jaunasis mokslininkas. Jis ir sunerimo, ir apsidžiaugė - nejaugi šiame pasaulyje nebeliko nė vieno, mokančio angliškai? Sunkiai įtikima – juk kažkas turėjo įvesti į kompiuterio atmintį angliškus žodžių atitikmenis.
Veriko nesuprantama kalba, kuria mokslininkas Martynui bandė paaiškinti, kaip naudotis įrenginiu, tik suerzino šį.
- Gerai, sūneli, man viskas pakankamai aišku, – ryžtingu judesiu šis ištiesė ranką ir pastvėrė kompiuterį iš to visai nesitikėjusio mokslininko. Verikas šūktelėjo iš netikėtumo ir jau norėjo atšokti, bet supratęs, kad Martynas juo nesidomi, kyštelėjo jam ir pieštuką, kuriuo baksnojo įrenginį.
Žodžių nebuvo daug. Gal penkios – šešios dešimtys. Ir atsakymą Verikui Martynas neužtruko surinkti, nes programos valdymas buvo vaikiškai paprastas. Dar šiek tiek pastudijavęs surašytus žodžius, jis atidavė kompiuterį teisėtam savininkui:
- Štai taip. Geriau iš karto eime prie reikalo, pone Verikai. Gal to u nočie chava?
Mokslininkas nepatikliai pažvelgė į pacientą, tarsi netikėdamas tuo, ką išgirdo. Nusijuokęs jis ėmė baksnoti atsakymą į Martyno klausimą „Ar ilgai aš būti čia? “.

Kai pacientas perskaitė, gana riebiai nusikeikė:
- Velniai jus visus griebtų, o ypač tą, kuris žodžių pagailėjo! Ką reiškia tas tavo „Su tavimi daug darbo“? Mane tuoj išbers spuogais nuo kiurksojimo šioje metalinėje dėžėje!
Verikas, nustebęs ir truputį sunerimęs, stebėjo šėlstantį pacientą, svarstydamas, ar tik nebus į atmintį suvestos netinkamos žodžių reikšmės.
Martynas nutilo, giliai atsiduso ir pabandė parašyti sakinį „noriu iš čia išeiti“, bet nerado žodžio „išeiti“. Nebuvo net sinonimų, tad beliko viena išeitis – bandyti pasakyti tą patį kitaip.
Galop išėjo toks sakinys: „noriu būti ne čia“. Martynas tikėjosi, kad tokia paprasta forma nebus sprangus kąsnis jaunam mokslininkui.
- Durys, - parodė jis Verikui, gražindamas šiam kompiuterį. - Plačios durys. Vežk mane iš čia ir kuo greičiau!
Šis perskaitė, suraukė antakius ir dėbtelėjo į pacientą, lyg svarstydamas, ar Martynas nejuokauja. O gal tai buvo žvilgsnis į potencialų beprotį?..
- Dėl Dievo, tik nesakyk, kad blogai žodžius išvertė. - Tarė Martynas daugiau sau nei jam.
Atrodo, taip ir buvo. Verikas daugiau nebandė rašyti, o tik nervingai krapštė pakaušį, kažką svarstydamas. O gal jis viską suprato ir dabar svarstė, kur pergabenti Martyną?
- Aha, taip taip... – sumurmėjo šis viltingai. - Visiškai teisingai, proto bokšte. Pergabenti. Logistika, transportas, paštas...
Galop Verikas ėmė raustis kišenėje, kažko ieškodamas. Jis ištraukė telefoną ir spustelėjo kažką lygiame jo paviršiuje.
Martynas sunerimęs klausėsi, kaip mokslininkas šnekučiavosi su kažkuo nesuprantama kalba, kurioje neišgirdo nė vieno pažįstamo žodžio. „To u nočie chava“, ar bet kuris žodis iš šio sakinio taip ir nebuvo ištartas. Jis tikrai kalbėjosi ne apie „chavą“.
Galop, didelei Martyno nuostabai, Verikas ištiesė jam dar neišjungtą telefoną, gana aiškiu gestu leisdamas suprasti, kad kažkas nori su juo pasikalbėti.
Šis paėmė daikčiuką, akimirką galvojo, kokia kalba atsiliepti, tada ištarė anglišką „hello“.
- Sveiki, - tarė balsas kitame ryšio gale. - Tikrai... man be galo džiugu, pone... Aš kelias dienas tik ir tegalvojau, kaip būtų šaunu šnektelėti su jumis šia kalba!
Angliškai tariamuose žodžiuose Martynas juto labai keistą akcentą. Jis nebuvo anglų kalbos specialistas, tačiau žinių pakako suprasti – nei amerikiečiai, nei anglai šitaip nekalba.
- Su kuo turiu garbės bendrauti? – paklausė jis.
Akimirką jo pašnekovas tylėjo, tada krenkštelėjo:
- Aš labai atsiprašau, bet turiu mažai praktikos, kad galėčiau sklandžiai bendrauti su mokančiu šią kalbą. Gal galėtumėte pakartoti savo paskutinį klausimą daug lėčiau?
Martynas mintyse sudėliojo daugiaaukštį keiksmažodį, tačiau išpildė prašymą.
- Mano vardas Hermis. - Atsakė Hermis. - Verikas mano sūnus. Jis norėjo pabandyti su jumis bendrauti, bet greičiausiai suklydau, versdamas jam žodžius. Matote, aš teturėjau jūsų monologų įrašus ir kai kurių žodžių gerai nesupratau. Todėl kai kurios reikšmės kompiuteryje gali neatitikti...
- Mano monologų? - pertraukė Hermį Martynas. - Kokių monologų?
- Ak... jūs juk esate visapusiškai stebimas, nejau nesuprantate? Kiek man yra žinoma, Verikas daro viską, kad atkurtų jūsų kūną. O kadangi šiuo metu jūsų gimtąją kalbą moka vos keli žmonės, man buvo perduoti užrašyti jūsų pokalbiai su savimi.
- Regis, suprantu...
- Taigi, - nedavė pabaigti pašnekovas. - Verikas, atrodo, nesuprato, ko jūs prašėte. Jūsų paskutinis užrašas kompiuteriu greičiausiai klaidingas. Gal galite man perduoti? Aš persakyčiau savo sūnui.
- Teprašiau jo pergabenti mane į kitą vietą. Baigiu iš proto išsikraustyti matydamas tą patį nuobodų vaizdą.
- Suprantu jus. Būtinai pasakysiu. Labai norėčiau su jumis pabendrauti ilgiau, tačiau nenoriu, kad kas nors susektų pokalbį. Šiais laikais saugu kalbėtis tik akis į akį. Gal galite perduoti telefoną mano sūnui?
- Palaukite! - šūktelėjo Martynas. - Būkite malonus, pasakykite man, kurie dabar metai?
- Tūkstantis keturi šimtai dešimtieji. Duokite man Veriką! Mes dar pabendrausime kitą kartą.
Martynas skubiai ištiesė telefoną mokslininkui, galvodamas apie mįslingus pono Hermio žodžius. Tūkstantis keturi šimtai dešimtieji? Kas čia? Kelionė laiku atgal? O gal jo pašnekovas, pasivadinęs Hermio vardu, pats nežinojo, kuriuos metus sako? Juk galima pasiklysti svetimos kalbos skaičiuose, ar ne?..
Verikas klausėsi savo tėvo gal dešimt sekundžių, stebėdamas Martyną. Jis keletą kartų pažvairavo į delninio kompiuterio ekraną, greičiausiai jau suprasdamas, kurie žodžiai buvo blogai išversti.
Kai pagaliau nuleido prietaisą, mokslininkas linktelėjo Martynui ir kažką pasakė. Tada apsisuko ir išėjo iš patalpos, palikęs pacientą galvoti apie keistą jį supantį pasaulį, kuriame kažkodėl liko taip mažai žmonių, mokančių angliškai ir kurie tiki, jog dabar yra tūkstantis keturi šimtai dešimtieji metai. Laiko smiltys greičiausiai turi humoro jausmą...

Verikas išpildė šį nedidelį pageidavimą – jau po pusvalandžio Martynas buvo pergabentas į didesnę ir gerokai daugiau dėmesio vertų detalių turinčią patalpą.
Visų pirma, patalpoje stovėjo geras tuzinas stalų, apkrautų nesuskaičiuojama galybe prietaisų, kokių Martynas gyvenime nebuvo matęs. Dauguma jų buvo „numirę“, kiti gi dūzgė ir žybsėjo, kažką gamindami savo paslaptinguose viduriuose.
Viena siena atrodė lyg išlieta iš metalo, padengta kvadratinėmis plokštelėmis, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo durelės, dengiančios mažus seifus.
Prie kitos sienos stovėjo išrikiuoti kažkokie pusiau permatomi konteineriai apšerkšnijusiais stiklais, pilni įvairaus dydžio dėžučių. Vienas iš jų gulėjo ant šono, išjungtas ir atlapotas iki galo. Viduje Martynui pavyko įžiūrėti kažkokį storą paklotą.
Dar čia buvo tas pats robotas, matytas pirmą dieną, kai atidarė jo mažą kapsulę. Jis šioje patalpoje sukinėjosi pakankamai dažnai, prižiūrėdamas įrenginius ir klausydamas Veriko komandų. Pastarasis dabar beveik nebesitraukė nuo Martyno ir šis suprato – mokslininkas atgabeno jo kapsulę į savo laboratoriją. Taip, čia bent buvo į ką pažiūrėti...
Kitas jų bandymas susikalbėti įvyko netrukus (kada tiksliai – Martynas nežinojo, nes visiškai nejuto paros kaitos). Verikas, tikriausiai patikslinęs žodžių reikšmes savo kompiuteryje, užrašė pacientui:
- Manau, šį kartą viskas turėtų būti gerai.
Regis, žodžių sąrašas buvo papildytas. Tikriausiai jis turėjo gana ilgą pokalbį su paslaptinguoju ponu Hermiu. Martynas linktelėjo, sutikdamas (iš dalies) su Veriko mintimi.
- Jeigu tu netrukus leisi man atsistoti ant kojų, tuomet viskas tikrai bus gerai. - Atrašė jis mokslininkui.
- Negaliu.
- Kodėl?!
- Tavo kaulai... – Verikas gerokai užtruko, kol surado tinkamus žodžius. - Jie dar nepasiruošę tave išlaikyti. 
- Kas jiems nutiko?
- Neturiu tokių žodžių, kad galėčiau paaiškinti.
- Tuomet tau pats laikas išmokyti mane savo kalbos, ar ne?
- Tai užtruks, - suabejojo Verikas. Martynas prunkštelėjo, perskaitęs jo abejonę:
- Nematau, kad kur nors skubėtum. Mes galime pradėti nuo šių žodžių. Tu mokysi mane juos tarti ir pamažu aš imsiu tave suprasti be šio kvailo daikto. Štai, aš dabar užrašysiu tau, kaip mano kalba vadinasi šis prietaisas - kompiuteris. Paprasta?
- Kompiuteris. - Pakartojo Martynas balsu, kai Verikas perskaitė jo pranešimą.
- Kompiuteris, - ištarė Verikas savo kalba ir Martynas suprato, kad žodžiai netgi šiek tiek panašūs.
- Kodėl niekas nesupranta kalbos, kuria kalbu? – paklausė Martynas, atėmęs iš jo prietaisą.
Verikas tik skėstelėjo rankomis, perskaitęs.
- Trūksta žodžių... - burbtelėjo Martynas, gaižiai šyptelėdamas.
Verikas linktelėjo, nors greičiausiai nesuprato.
- Tuomet tikrai pats laikas mokytis kalbėti tavaip... - nusprendė Martynas. - Kokioje aš šalyje, beje?
- Neturiu tokių žodžių.
Martynas sunkiai atsiduso, jusdamas vis didėjantį sunkumą krūtinės srityje. Regis, tuoj ši vieta greitai įkyrės – jis visada ją prisimins kaip laboratoriją, kurioje jiem abiem trūko žodžių. Kaip kokiems įsimylėjėliams, velniai griebtų...
- Koks dabar laikas?
Verikas užrašė dešimties ženklų skaičių. Tai buvo metai, mėnuo, dienos ir valandos su minutėmis.
- Aš nesuprantu... - pradėjo Martynas, bet kelioms minutėms užsikirto – reikėjo sakinį pasakyti naudojant tam netinkamus žodžius, - kaip gali būti, kad dabar yra tūkstantis keturi šimtai dešimtieji? Aš juk gyvenau du tūkstančiai penkioliktaisiais?
- Nežinau, - prisipažino Verikas. - Aš nesidomiu istorija. Tau reikėtų klausti Hermio.
- Ar aš jį kada nors pamatysiu?
- Nežinau. Gal ir pamatysi.
Iš abejonės jo veide ir atsainaus gesto, kuriuo mokslininkas perdavė jam kompiuterį, Martynas suprato, kad greičiausiai Hermio nepamatys.
- Pasakyk man tada, - kreipėsi jis pagalvojęs, - kiek metų mano kaulams?
Verikas gerokai suglumo. Jis pasitraukė tolyn nuo Martyno, nuėjo prie kito, didesnio kompiuterio ir ėmė studijuoti iššaukiamus iš archyvų duomenis. Užsirašęs surastus skaičius, jis grįžo atgal prie paciento kapsulės ir ištiesė šiam kompiuteriuką.

Martynui užteko trumpo žvilgsnio, kad suvoktų, jog įvyko kažkas tikrai sunkiai suvokiamo. Jį užmiršo? Paliko? O gal nutiko kažkas baisesnio?
Jis miglotai prisiminė paskutines akimirkas, po kurių prasidėjo tas nelemtas ilgas sapnas apie nieką, tačiau numanė, kad greičiausiai jo motinėlė (amžiną jai atilsį?) pasiekė savo
- jis išgulėjo labai šaltoje aplinkoje. Antraip seniai būtų virtęs į sutrūnijusį, išsišiepusį lavoną, gulintį viename iš nesuskaičiuojamų kapų. Jo čia nebūtų.
Jis taip pat pradėjo suprasti ir daug kitų dalykų. Jo kalbos niekas nemokėjo, nes per tūkstantį ir šešis šimtus metų bet kokia kalba galėjo taip pakisti, kad ir gimtosios nebesuprastum. Tūkstantis ir šeši šimtai – tiek metų jį paliko lede...
Turbūt iš klaidžiojančio žvilgsnio Verikas suprato, kad Martynas nesitikėjo tokio atsakymo. Jis atsargiai ištraukė šiam iš rankų kompiuterį.
- Ar viskas gerai?
- Ne, - po gana ilgos pauzės parašė pacientas.
- Gal tau ko nors reikia?
- Aš noriu pasikalbėti su Hermiu.
Verikas papurtė galvą, rašydamas atsakymą:
- Ne, negalima. Mane gali užmušti už tokius dalykus. Norėčiau, kad apie tai niekam neprasitartum.
- Betgi tąkart kalbėjausi?
- Tada buvo vidurnaktis. Sutartu laiku skambinau. Mes esame skirtingose pusėse.
Martynas nieko nesuprato, juolab kad atsakymai nebuvo tokie sklandūs – daugybė frazių buvo perdirbtos, apeitos kitokių žodžių pagalba. Verikas kankinosi su ta pačia problema – trūko žodžių.
- Tada mokyk mane savo kalbos. – parašė pacientas.
Verikas perskaitė ir linktelėjo. Daug energingiau, nei pirmą kartą:
- Gerai, - sutiko jis. - Aš mokysiu.

Mokslininkas matė, kaip persimainė paciento veidas, išvydus skaičius. Jis išbalo tarsi popierius. Kažkas buvo labai negerai. Galbūt jis nesitikėjo išbūti užkonservuotas tiek laiko, gal kažkas kita, bet tokia reakcija Verikui labai nepatiko. Iš dalies todėl, kad perbalęs Martynas tapo labiau panašus į pasakos personažą iš užkeikto laivo. Todėl Verikas ir sutiko jį išmokyti savo kalbos.
- Aš tave mokysiu, - sumurmėjo mokslininkas balsu, rašydamas klausimą pacientui.
- Mano vardas? – perskaitė Martynas. - Ak, tikrai...
Kai jis atsakė, Verikas paniuro. Jis pabandė ištarti vardą, bet žodis nuskambėjo gana juokingai.
- Martynas. - Pasufleravo pacientas.
- Per ilgas ir per daug sudėtingas, - atsakė mokslininkas. - Abejoju, ar kas nors tokį ištars teisingai.
- Ką tu man siūlai?
Verikas skubiai suspaudė kelis mygtukus.
„Morth“- perskaitė Martynas. - Gal juokauji?..
- Mort. - Pakartojo Verikas garsiai, rimtai linktelėdamas. - Geras vardas. Trumpas.
- Jeigu neklystu, kažkuria kalba tai reiškia „mirtis“, - burbtelėjo pacientas. Jis surinko kiek kitokį vardą:
- „Marth?
Perskaitęs Verikas ėmė juoktis, net robotas atsisuko pasižiūrėti, ar viskas tvarkoje.
- Taigi čia moteriškas vardas! - Paaiškino jis suglumusiam Martynui.
- Velnias... - keiktelėjo šis. - Gerai, tiek to. Pagaliau, tai ne taip svarbu. Tebūnie Mortis.
Verikas linktelėjo ir užrašė kitokį klausimą, balsu ištardamas naują Martyno vardą, tarsi pripažindamas jo galiojimą nuo šios akimirkos.

---


Jiedu rašinėjo vienas kitam žinutes, aiškindamiesi žodžių reikšmes, kurdami naujus žodžius ir aptarinėdami juos. Verikas nenorėjo padaryti jokių klaidų, tad aprašydavo tą patį žodį kelis kartus skirtingais sakiniais, kol įsitikindavo, kad kalba eina tikrai apie tai, ką jis galvoja. Laiką jiedu pamiršo, kurdami tarpusavio bendravimo sistemą.
Vėliau Martynas sugalvojo, kad geriau būtų turėti du kompiuterius, sujungtus tarpusavyje. Dalindamiesi vienu jie gaišo labai daug laiko. Verikas sutiko su tuo ir pažadėjo kitą dieną užsakyti dar vieną.
Martynas – Mortis pasistengė išmokti pagrindinius žodžius. Kaip mokykloje, kuomet juos mokino išvardinti baldus, naminius gyvūnus ir pagrindinius veiksmus. Kai kurie Veriko žodžiai netgi pasirodė juokingi, tačiau jis gerai suprato, kad pats mokslininkas į juos žiūri labai rimtai. Senųjų pavadinimų ir asociacijų tiesiog reikėjo atsisakyti. Daugybė žodžių, reikalingų kasdieniame gyvenime, dar nebuvo atrasti, tad kompiuteryje esantis sąrašas netruko išaugti iki poros šimtų. O Martyno – Morčio galvoje jie net pradėjo pavojingai maišytis. Ir kai pagaliau jis, užuot paprašęs Veriko paduoti jam „tą pilką daiktą“, netyčia jį išvadino kažkokiu nematytu ir negirdėtu padaru, mokslininkas nusprendė paskelbti pertrauką.
- Kodėl? - nesuprato Mortis.
- Tu pavargai, - šyptelėjo Verikas.
- Ką?! Aš miegojau pusantro tūkstančio metų, kaip galėjau?!
Mokslininkas nusijuokė, bet vis tiek išjungė kompiuterį.
- Na gerai, - nusileido Martynas. - Mas to u nočie chava? Jas ma nočis...
- Jau geriau, - palinkčiojo Verikas. - Nueisiu, pats padarysiu.
Mortis pažvelgė į robotą, kuris jau gana senokai nebesidarbavo prie savo stalo, tik kiurksojo prietemoje, kampe, prisilietęs prie kažkokio apvalaus daikto, įmontuoto į sieną. Martynas – Mortis pagalvojo, kad mašina greičiausiai krauna savo baterijas. Jos darbo diena taip pat baigėsi. Įdomu, kiek dabar valandų?..
Mortis apsidairė, tikėdamasis pamatyti kokį nors laikrodį, tačiau sienos šioje laboratorijoje buvo nukabinėtos kuo tik nori, bet tik ne laikrodžiais. Šioje patalpoje, regis, jie buvo nepageidaujami, kaip ir ryški šviesa. Verikas išeidamas sumažino apšvietimą ir dabar patalpoje tvyrojo maloni „vakaro“ prietema.
Robotas staiga vos vos pasuko savo „galvą“ ir nukreipė vieną iš vaizdo kamerų tiesiai į Mortį. Šis jau norėjo praleisti tai kaip savaime suprantamą dalyką – pakankamai ilgai matė robotą dirbantį, kad suprastų – metalinis padaras mąstė savarankiškai. Tačiau kažkodėl įsistebeilijo į metalinį snukį, vis dar negalėdamas suprasti, kas privertė sunerimti. Tik po kelių dešimčių sekundžių ėmė suvokti.
Kažkas su šiuo robotu buvo ne taip. Nors ir būdamas mašina (galbūt netgi be galo sudėtingomis smegenimis), jis pakluso žmogaus sukurtoms programoms. Buvo laikas, kai jis turėjo aktyviai reaguoti į aplinką, buvo laikas, kada robotas turėjo ramiai tupėti kampe ir laukti „ryto“. Visą laiką, kol Verikas buvo šalia, padaras net nesukrutėjo. Mortis, atsakinėdamas į Veriko klausimus, kartais dėbtelėdavo į mašiną, netgi tikėdamasis, kad ši neišlaikys ir sujudės. Ne, nebuvo iš tiesų tokio dalyko programose, kaip „nekantrumas“. Elektroninėse grandyse signalas yra, arba jo nėra. Negali iš niekur atsirasti kažkokia komanda, priverčianti robotą nelauktai susidomėti juo, Morčiu...
Tačiau kažkas buvo.
Elektroninė akis nejudėjo, stebėdama vamzdeliais ir laidais prie metalinės kapsulės prikaustytą žmogų, tarsi vertindama kažkokius, tik vienam robotui suprantamus parametrus. Mortis netgi tarėsi išvydęs, kaip tame silpname linzės švytėjime kažkas staigiai pasikeitė, tarsi diafragma būtų išsiplėtusi, kad praleistų prie fotoreceptorių daugiau šviesos.
„Komandos iš niekur neatsiranda“ - pagalvojo Mortis dar kartą, tarsi įtikinėdamas save. Jis nejučia pagalvojo apie šunį, stebintį žmogų iš už kelių žingsnių. Šunys moka trumpam sustingti ir tiesiog spoksoti į kažką, lyg išvydę didžiausią stebuklą. Ir tik iš uodegos judėjimo gali suprasti, ar keturkojis nusiteikęs draugiškai, ar ruošiasi pulti.

Uodegos robotas neturėjo. Visa jo poza buvo panaši į šuns, kurį stebėdamas niekada nežinai, puls jis, ar pasitrauks.
Mortis nusistebėjo, kad padaro schemose ši „smalsumo“ programa įsijungė kaip tik tada, kai mokslininkas išėjo atnešti „chavos“. Ne, greičiausiai ji veikė daug anksčiau, klausydamasi jų pokalbių ir laukdama patogaus momento. Jeigu net įsijungė visai neseniai, tam turėjo būti rimta priežastis.
O jeigu išorinė komanda? Ar gali būti, kad šiuo robotu naudojasi kažkas kitas, sugebantis kažkokiu būdu perimti padaro kontrolę?..
Mortis staiga pasijuto labai nejaukiai. Jeigu jis nesuklydo, tuomet šis įdėmus elektroninės akies žvilgsnis priklausė visai ne robotui, tupinčiam kampe. Kažkas, galbūt net esantis už šimtų kilometrų, stebėjo jį pro šio padaro regos mechanizmą. Ir jeigu jis nesuklydo, tuomet beliko visai nedidelis nežinios žiupsnis šiuo atveju: ką dar sugeba hakeris, įvaldęs roboto kelis motoriukus? Ar jis gali užvaldyti kitus, verčiančius judėti kad ir tas dideles, pavojingai atrodančias žnyples?.. Ir jeigu taip, tai ar pasinaudos jis jomis?
- Ko tu nori? - neišlaikė Mortis. Žodžius ištarė paskubomis, beveik negalvodamas. Jeigu būtų geriau pagalvojęs, gal būtų tai pasakęs lietuviškai, bet dabar ištarė angliškai.
- O tu pastabus... - staiga atsiliepė plonas balsas, su nežymiomis nuostabos gaidomis. Mortis sustingo, negalėdamas patikėti savo ausimis. Visgi nesuklydo – kažkas naudojosi robotu.
- Kas tu?
- Ateis laikas ir sužinosi. - Plonas balsas iš masyvios, sensoriais papuoštos galvos nuskambėjo gana agresyviai. Mortis tiksliai negalėjo pasakyti, ar grėsmė iš tiesų buvo balse, ar jis tik įsivaizdavo ją.
- Kada?..
- Greitai, - pažadėjo robotas ir staiga nusuko kamerą į šalį.
Mortis tik dabar išgirdo tylius žingsnius.
Įėjo Verikas su dviem garuojančiais puodeliais rankose.
- Kompiuterį, - nekantriai parodė Mortis į išjungtą prietaisą. - Greičiau!
- Man atrodo, jau gana vėlu pamokoms? - nusistebėjo mokslininkas.
Jeigu Mortis būtų žinojęs pakankamai žodžių, jis greičiausiai būtų paraginęs savo mokytoją efektyviau, bet jis tik atkakliai parodė į prietaisą.
Supratęs, kad kitaip skubiosios žinios neišgirs, mokslininkas įvykdė jo reikalavimą.
- Išjunk savo robotą. Kažkas juo ką tik naudojosi stebėti mane. - Parašė Mortis.
Verikas paniuro, perskaitęs prašymą, dėbtelėjo į kampe tūnantį metalinį snukį ir labai abejodamas – į pacientą.
- Tu tuo tikras?
- Visiškai. Jis su manimi kalbėjo. MANO KALBA.
- Betgi šitas negali... - Verikas staiga persimainė, lyg prisiminęs kažkokį visai neseniai nutikusį įvykį. Jis pasitraukė prie pulto ir skubiai atspausdino kažkokią komandą. Metalinis snukis atgijo, išsitiesė ir suvirpino visas galūnes, lyg tikrindamas jų veiksmingumą.
„Jis vis dėl to valdomas iš nutolusio kompiuterio“ – dingtelėjo Morčiui karti mintis. –„Nejaugi jie niekada nebuvo užpulti tikro hakerio? “
Tikriausiai, nebuvo. Verikas tikrino roboto ataskaitą ekrane visiškai nekreipdamas dėmesio į patį mechanizmą už savo nugaros. Robotas abejingai apsidairė ir sustingo, laukdamas komandų.
Atsitraukęs nuo pulto, Verikas padavė Martynui kompiuteriuką:
- Nematau nieko keisto. Visą laiką po darbo jis tik tupėjo kampe.
- Aišku, kad nematai, - šyptelėjo Mortis. - Ir negalėjai matyti. Tas, kas jį valdė, ištrynė visus pėdsakus.
Jis nė kiek neabejojo – nors kompiuteriai galbūt smarkiai ištobulėjo, tačiau įsibrovėliai greičiausiai tebesinaudojo senais metodais. Ir pėdsakų naikinimas vis dar buvo toli gražu ne paskutinėje vietoje.
Verikas tylėdamas dairėsi tai į ekraną, tai į robotą ir mąsliai kramtė lūpas. Mortis matė, kad kažkas mokslininkui nedavė ramybės. Ne pirmas kartas? Gal kažkas kitas jau buvo papasakojęs apie keistą roboto elgesį?..
Galop jis ryžtingai žengė prie pulto ir surinko trumpą komandą. Metalinis snukis akimirksniu vėl sukniubo kampe, jo galūnės bejėgiškai nukaro.  Verikas nuėjo prie bejėgio roboto ir palinko virš jo „galvos“. Ištraukęs mažą, pailgą daikčiuką iš sensorių miško, įsidėjo jį  į kišenę ir lėtai sugrįžo prie metalinės kapsulės, kur jį įdėmiai stebėjo Martynas-Mortis.
- Negyvas? - balsu paklausė pacientas.
- Taip. - Linktelėjo Verikas. - Visai negyvas. Nori chavos?

Jiedu mėgavosi gėrimu tylėdami. Verikas, atsirėmęs į išjungtą pultą, mąstė apie veidą, kurį vieną kartą išvydo monitoriuje. Jis jau vargiai beprisiminė smulkias detales, tačiau akys tebebuvo tokios ryškios, tarsi būtų pasirodžiusios vėl. Jos žiūrėjo į jį ir tarsi tyrinėjo jo veidą. Žinoma, tai buvo neįmanoma – jo monitorius nefilmavo vaizdo. Jis tik rodė vaizdą. Jeigu kas nors ir parodytų jame savo veidą, tikrai negalėtų matyti jo, Veriko. Tačiau tas siauras, išblyškęs veidas, regis, jį matė.
Verikas dar prisiminė, kaip įtariai jis pažvelgė į Mortį, išsigandęs savo vizijos. Ar tai buvo kapitono Van Demieno darbas? Jeigu ir taip, tuomet jis dabar turėtų būti dar galingesnis – jis juk pagaliau atgaivintas.
Ir jis kalbėjosi su metalinius snukiu savo nesuprantama kalba.
Verikas nervingai trūktelėjo petį, vydamas šalin įsismarkavusios vaizduotės pagimdytus vaizdus. Regis, jo logikos šventovė baigia pavirsti jo tėvo pasakų irštva...
Mokslininkas pažvelgė į nušviesėjusį, bet vis dar pakankamai raukšlėtą Martyno veidą.

Martynas galvojo apie kates. Visas tas rainas, baltas ir juodas kates, kurių vardai pergalingai skambėjo jo galvoje. Visi keturkojai padarai miaukė garsiais balsais, lyg tyčiodamiesi iš jo bejėgiškumo ir užmaršumo.

---

Dabar jis suprato, kam reikalingas neveikiantis šaldytuvas su viduje patiestu paklotu. Tai buvo Veriko lova, kurioje mokslininkas kas vakarą išsitiesdavo pamiegoti su visais rūbais. Kažkurią valandą, turbūt iš ryto, jis pabusdavo, išeidavo apsiprausti ir pasikeisdavo chalatą bei kelnes. Po kelių tokių miego ciklų, kai Mortis jau pakankamai gerai mokėjo naują kalbą, jis paklausė, ar mokslininkas neturi namų. Ir nustebo, kai Verikas gerokai paniuro.
- Na... yra, - linktelėjo tas. - Bet aš ten būnu labai retai. Neturiu laiko. Visą laiką ką nors dirbu...
Mortis įtariai nužvelgė ūmai sutrikusį mokslininką ir suprato, kad jis meluoja. Kalbos mokymąsi negalėjai pavadinti labai sunkiu darbu, o genetiškai patobulinto medelio priežiūra irgi nebuvo kaži kas. Impulsyvių genialių minčių Verikas kol kas neturėjo, kad karštligiškai imtųsi kažką konstruoti ar išradinėti. Ir jo viršininkas, regis, naujų darbų jam nedavė.
- Tu kada nors maudaisi? - pauostė orą Mortis. - Kartais man atrodo, jog aš neužuodžiu kažkokio kvapo vien dėl to, kad esu pripratęs prie jo.
Verikas nusijuokė ir nuėjo  įjungti oro traukos siurblių.

O dar kitą dieną Mortis pagaliau pradėjo klausinėti apie save. Verikas nebuvo linkęs mokyti, tad tiesiog sukinėjosi apie nedidelį konteinerį su augančiu medeliu, keisdamas talpoje esantį dirvožemį. Viena ausimi jis klausėsi paciento, paskendęs kažkur savo minčių debesyse.
- Kiekvieną akimirką laukiau, kad štai, įeis ji, neatpažįstamai pasenusi ir susitraukusi į kretančią senutę. Ji žinos mane, o aš net nepažinsiu, kol ji nepasakys savo vardo. - Murmėjo pusbalsiu Mortis. – O gal ir kokia pusseserė iš tų, kurios dar vystykluose vartėsi, kai mane ten kišo į ledą... Kad ir kaip ten, aš bijojau pamatyti bet kurį iš jų. Bet tikėjausi.
- Nebuvo ten ledo, - pataisė jį amžinai tikslus Verikas. - Šaltas skystis, konservantas...
- Kad ir kaip ten... - mostelėjo ranka Mortis. - Geriau papasakok, kodėl po tiek laiko ryžotės mane atgaivinti?
- Mes... - numykė Verikas, kišdamas kastuvėlį į plieninę dėžutę su žemėmis. - Na, mes atsitiktinai atradome jus po dykuma. Jeigu mūsų palydovas nebūtų aptikęs neįprastai atšalusių vietų po žeme, ko gero jūsų kapsulės būtų gulėjusios dar kelis šimtus metų. O gal tūkstančius.
Mortis nustebęs pasikrapštė pakaušį, ant kurio jau buvo ataugę pakankamai daug plaukų.
- Papasakok daugiau, - paprašė jis po kelių akimirkų tylos.
Verikas suburbėjo sau po nosimi kažką, ko pacientas nesuprato, tada pastūmė žemes į šalį ir sunkiai atsiduso.
Jis pradėjo pasakojimą nuo tos vietos, kur beginklis Krabas ramiai sukiojosi virš skeneriu tiriamų smėlynų, persunktų radioaktyviosiomis dulkėmis. Be pagražinimų ir be jokių išvedžiojimų, tarsi pati istorija jam būtų teikusi nemalonius jausmus. Nors ir lakoniškos, istorijos detalės Morčiui paliko didelį įspūdį.
- Vadinasi, aš nebuvau laikomas šiose patalpose nuo pat pradžių?
- Ne... O tu taip galvojai?
- Aha... - linktelėjo Mortis. - Ir visgi buvau užmirštas dykumoje.
- Kažkada ten buvo didelis pastatas. Su dideliu rūsiu, pilnu šaldymo įrangos. Daugybė žmonių ten laukė savo valandos. Ir visi pralaimėjo prieš laiką. Tik keturios kapsulės išliko. Tu buvai vienas iš tų keturių.
- O kur kiti trys? - sujudo Mortis.
- Jų tik du. - Niūriai pasakė Verikas. - Ketvirtas... jis neišgyveno.
Mokslininkas nurijo mintis apie ketvirtą pacientą, kurio kūnas gulėjo šaldytuve, supjaustytas į gabalus. Jis galėjo atgaivinti ir jį. Tiesiog kai sugalvojo šią idėją, robotas jau buvo pradėjęs savo darbus.
- Kur jie? - nekantraudamas paklausė Mortis. - Juk šiame pastate, tiesa?
- Juos prižiūri Hagrus ir Koris. - Sumurmėjo mokslininkas. - Tai vyras ir moteris. Jiedu dar nebandė su mumis kalbėtis. Jie tik kalbasi tarpusavyje.
- Tai jie kartu? - nustebo Mortis ir staiga pajuto keistą sunkumą – pasirodo, visą šį laiką jį laikė atskirtą, lyg prasikaltusį vaiką.
- Taip, aš tave stebėjau atskirai, - linktelėjo Verikas.
- Kodėl?
- Na... - Verikas skėstelėjo rankomis, lyg atsiprašinėdamas. - Tiesiog mėgstu dirbti vienas.
Mortis stebėjo šiuos netikrus judesius su neslepiamu nepasitikėjimu. Kažkas čia buvo smarkiai ne taip ir tas jausmas nedavė jam ramybės.
- Iš pradžių man pasirodė, kad tu manęs bijai. - Tarė jis ir pastebėjo, kaip Verikas dar labiau sunerimo po šių žodžių. - Manau, taip ir buvo, ar ne? Ar mano išvaizda tau kelia kokias nors nemalonias emocijas?
- Na... - krenkštelėjo Verikas, bandydamas sugalvoti, kaip nukreipti temą. Jeigu jis dabar išeitų, greičiausiai tai reikštų akivaizdų prisipažinimą. Išeiti ir nieko nepasakyti būtų lengviausia. Bet kas po to?
- Vadinasi, taip ir yra. - Staiga patvirtino Mortis. - Senas lavonas susiraukšlėjusia oda, kuris vieną dieną atsimerkia ir ima mokytis kalbėti. Turbūt ir aš pasijusčiau nekaip...
Verikas nejudėjo, jausdamas savotišką palengvėjimą.
- Ar tu žinai istoriją apie Skrajojantį Olandą? - paklausė jis.
- Kažkur labai girdėta, - Mortis nustebęs kilstelėjo antakius. - Juk tai negali būti tavo laikų pasaka! Iš kur tu tai žinai?
- Mano tėvas yra istorikas. Jis žino daug pasakų. Nuolat sekdavo jas man vakarais, po darbo. Ir šitą pasakojo. Daug kartų... – Mokslininkas šyptelėjo. - Manau, aš tiesiog ją išmokau mintinai. Žinau, tai kvaila, bet kartais įstringa koks kvailas daiktas į mintis ir sukasi ratu, neduodamas ramybės. Štai, pamačiau tuos lavonus po dykumos smėlynais ir visą laiką jaučiau, tarsi aplink mane būtų armijos prakeiktų jūreivių. Visą dieną negalėjau atsikratyti to vaizdinio. Juk tau taip būdavo, ar ne?..
- Panašiai, - linktelėjo Mortis. - Man ramybės neduoda katės.
- Kas? - iš nuostabos Veriko veidas ištįso. Mortis susigriebė pavartojęs anglišką žodį.
- Tai tokie pūkuoti keturkojai gyvūnai, kuriuos laiko namuose, - paaiškino jis.
Verikas vis tiek papurtė galvą ir pareiškė, kad jie savo namuose nelaiko jokių gyvūnų. Tada jiedu užtruko gerą pusvalandį, kol išsiaiškino, kas vis dėl to yra katė.
- O kodėl tu galvoji apie tas kates? - galop vis tiek sugrįžo prie pirmos minties mokslininkas.
- Galbūt todėl, kad jos visos turi vardus ir aš juos visus labai gerai prisimenu, - suniurnėjo Mortis, galvodamas visai ne apie kates.
- Vis tiek tai keista mintis, - pareiškė mokslininkas. - Kaip ir Skrajojantis Olandas. Aš iš pradžių tave juo palaikiau ir netgi vadinau kapitonu Van Demienu.
Mortis kilstelėjo antakius, neprisimindamas tokio vardo.
- Tai tas jūrininkas... Kapitonas. Tas prakeiktasis, kuris valgo karštą geležį. Pameni?
- Bijau, kad aš nežinau pačios istorijos, - prisipažino Mortis. - Tačiau legendos pavadinimą žinau. Gal gali man ją papasakoti?

Savo paties nuostabai, Verikas sutiko. Jeigu būtų sulaukęs tokio pasiūlymo dar prieš kelionę į dykumą, greičiausiai būtų pažvelgęs į prašiusįjį apvaliomis iš nuostabos akimis. Gal net kokį stipresnį žodį (šūdas) mestelėjęs.
Akimirka, kai Van Demienas iškilo jo mintyse kartu su lavono perkreiptu veidu už plastikinio stiklo, sugriovė kažkokius barjerus, statytus visą tą laiką, kai klausėsi „nelogiškų“ istorijų. Galbūt tai buvo tai, kad jis pagaliau galėjo atsidurti pasakotojo kailyje – Verikas tiksliai nežinojo, kas tiksliai jį paskatino prasižioti.
Jis prisiminė savo tėvo įtaigų balsą ir tas apsiniaukusias, ūkanotas dienas vandenyno platybėse, kuomet prasidėjo tamsūs dalykai. Girgždančios laivo lentos, vėjyje zvimbiančios virvės ir braškantys laivo stiebai klajojo rūkuose, plukdydami viltį praradusius jūreivius ir jų kapitoną, kuris greitai turėjo tapti prakeiktuoju. Savo paties nuostabai, pasakotojas prisiminė visas smulkias pasakojimo detales. Jų buvo daug ir visoms reikėjo gero balso. Jo tėvo balso...
Mortis klausėsi susidomėjęs, pasiklydęs kartu su jūreiviais ir jų kapitonu Van Demienu. Pasijuto vienu iš nelaimingųjų, prakeikusių savo kapitoną amžinai kelionei. Pasiklydo su tais, kuriems šiepėsi nelaimė susitikti su visais jais vėliau, atsirandančiais su visu laivu iš pačių juodžiausių rūko tirštumų. Atsidūrė permirkusiose, perpuvusiose kajutėse, kur slapstėsi už durų, klausydamasis atgijusių numirėlių kvatojimo ir amžino kardų žvangėjimo, prakeiksmų, ištartų daugybės lūpų. Tai buvo niūri istorija, tačiau joje buvo šviesi akimirka. Kai Verikas pagaliau atvedė narsius jūreivius sunaikinti Demieno prakeiksmo, Mortis iš tiesų pajuto nelauktą palengvėjimą, tarsi pamažu susikaupęs svoris būtų išnykęs iš jo esmės. Legenda, be jokios abejonės, buvo papasakota be galo įtaigiai.
- Oho... - tyliai pasakė Mortis, kai Verikas pagaliau nutilo. - O tu moki pasakoti.
- Aš ir pats nesitikėjau, - sutiko Verikas. - Turbūt mėgdžiojau... Šūdas! Tiek laiko nešiojau šią istoriją viduje... - jis pridėjo delną prie dešinės krūtinės pusės. - Štai čia. Kur niekas neplaka, supranti? Kartais čia būna sunku. O dabar taip lengva. Turbūt man reikėjo ją papasakoti anksčiau. Aš visada ją klausiau tik iki pusės, o vėliau stengdavausi negirdėti. Kur tau... Man turbūt reikėjo išgirsti pabaigą tokią...
Mokslininkas pažvelgė į medelį, uždarė dėžę ir atsirėmė į ją, nepabaigęs minties. Jis galvojo.
Kiek vėliau patikrino laiką ir nunešė savo medelį į saugyklą, palikęs Mortį trumpam pasvarstyti apie išgirstą istoriją. Sugrįžęs prigesino šviesas ir susimąstęs pažvelgė į paverstą šaldytuvą su sulankstytu kilimu viduje.
- Ar jau laikas miegoti? - prisiminė Mortis.
Mokslininkas linktelėjo.
- Tikiuosi, tu nesiruoši vėl smirsti tame šaldytuve? - paklausė pacientas.
- Na...
- Būk žmogus, grįžk nors kartą namo. - Montis atsilošė ir užsimerkė, ketindamas nusnūsti. - Ir nusimaudyk.

---

Legorde naktį paprastai niekas nesibeldžia į duris. O jeigu beldžiasi, tai paprastai tokiems niekas jų neatidaro.
Hermis greičiausiai taip pat jų nebūtų atidaręs.
„Legorde naktį paprastai niekas nesibeldžia į duris“- pagalvojo istorikas, klausydamasis beldimo. Bet štai, atsirado vienas, nežinantis nerašytų taisyklių.
Senis pakilo nuo krėslo ir lėtai patraukė prie durų.
- Ką tu darai? - paklausė moteris, stebėdama jį nuostabos kupinu žvilgsniu. - Mes juk niekam naktimis durų neatidarome.
- O ar beldėsi į mūsų duris kada nors nakties metu? - paklausė Hermis.
- Nepamenu... - ji padėjo į šalį pusiau perskaitytą knygą ir baugiai pažvelgė į tamsų prieškambarį.
- Aš taip pat, - atsiduso senis. - Taip pat nepamenu.
Jis nuėjo prie durų, lydimas susirūpinusios žmonos. Įjungė šviesas ir nedidelį prietaisą, parodantį nelauktus svečius. Moteris aiktelėjo.
- Betgi čia jis... - sumurmėjo apstulbęs senis ir staiga išsitraukė raktus, ketindamas įsileisti naktinį svečią, net jeigu tai tebūtų apgaulingas Veriko miražas, boluojantis tamsiame koridoriuje.