Nesukirptos avys

Gyvenimai mano – nesukirptos avys –
vyniojasi garbanom, gulasi, kelias.
Žirglioju ganyklomis, žirklių negavęs,
daubom ir kalvom ne be posūkių kelias

į verpiančių motinų statiškus rūmus,
kur vilna pakvimpa ir sukas rateliais
gyvenimų ratai, riedėjimai ūmūs,
kur tyliai paguos neištarti „ate” leis

švelnus ir svetingas, globėjiškas tonas,
lyg rankomis glostant aviganio galvą,
lyg parke vaikystės lukštenant kaštonus…
Lyg skaidrūs sapnai susilieja į spalvą

gyvenimai mano – apaugusios avys –
dirbtinį mekenimą skleidžiančios Doli.
Jau norisi kirpti, bet, žirklių negavęs,
Žirglioju akimirkom verpdamas tolį.