jazminas

pamenu moterį iš anapus gatvės
kartkartėmis užtrunkančią šiame ir
aname tarpribyje virš lango kybančiais
skėčiais užkliūvančią pakirdusią
vakar nuo ryto skausmingo šaukimo

išvydus mane bandžiau pasirodyt
pati negąsdint nejuokint keistai
tarytum chaosas įsipyniau į šviesą
į jos regą ir kitą žandą sukau
mėlynais pirštų antspaudais taškuotą

nulietinėtą kaip muziejaus reliktą
prišertą zooparko meškėną darbo
dienom nesapnuoju negaliu neišeina
steniu apyblanda tykiai užgriebia akį
naktim karpuojančią nosį ar dantį padu

pamenu moterį iš šiapus gatvės
ji suko žandus nuo damos skėčių žalių
lietaus šalyje nežinau - ji
sapnuoja ar išsigąsta ryto kibaus
atėjimo tik regiu - tarpdury prie
baltų marškinių rytietiško stiklo
akių pamažu pamažu - pamirštu

spalvas jazmino žiedų