Žemė dar buvo šalta ir šlapia, todėl jo kojinės pamažu permirko. Laku blizgantys juodi batai tvarkingai suglausti stovėjo šalia. Jo tvenkinys šiandieną atrodė kitaip. Neilgai trukus jis tikrai užaks. Jau ir dabar vandens paviršių dengė maurai. Kiekvieną kartą akivaras jį pasitikdavo svetingai, mielai priglausdavo savo tamsiame guolyje, tik šįkart jis dvelkė atšiaurumu ir nerimu, tarsi norėdamas atbaidyti. Tačiau žmogus žinojo, kad šis perspėjimas skirtas ne jam. Tvenkinys jam visad buvo jaukus ir saugus.
Kaklą veržė viršutinė marškinių saga, kurią jis iš įpratimo užsisegė prieš išeidamas iš namų. Šalia batų pasidėjo portfelį, lėtai atsisagstė marškinius ir tvarkingai sulankstęs padėjo ant portfelio. Tuomet išsinėrė iš kelnių ir sulenkė jas taip, kad nesusigadintų nulyginta klostė priekyje. Vanduo maloniai glostė šaltais pirštais, ir jam panėrus vėl susiglaudė virš galvos tarsi nieko nebūtų nutikę. Nė bangelės.
Anapus tvenkinio, ties alyvų krūmu, ore kabėjo dūmų debesėlis.
– Žolytė šiandien kažkokia ni tokia... – užsirūkęs burbtelėjo pankas ir pamojavo ranka prieš akis.
Kitas kumštelėjo jam į šoną ir parodė pirštu į akivarą. Abu suprunkštė.
– Ė, degradas, nori ir tu panardyt? - išpūtė pro dantis dūmą.
– Broliai, ė broliai, blyn, dar viena atvaro! – švilptelėjo trečias.
– Paskenduolių šutvė...
– Šita boba nėščia, chebra.
– Pats tu nėščias. Nuo vakar dar neatsičiūchino, - ir nusviedė suktinės galiuką į krūmus.
Smulkiu, bet tvirtu žingsneliu leidosi Veronika prie ežerėlio. Ant sulenktos rankos kadaravo rožančius. Akys įsmeigtos tiesiai prieš save. Skarelė, nuslydusi nuo plaukų, plaikstėsi už nugaros. Šuo gailiai unkšdamas malėsi aplink kojas ir dukart sulojo, kai rožančiaus karoliukai pabiro ant žemės.
„Šventame rašte yra pasakyta, kad tokią paleistuvę reikia akmenimis nudėti. “
„Tegu sau nors ir patvory, o aš į savo trobelę jos nepriimsiu. “
Atlošė galvą Veronika ir dar skubiau eiti pradėjo, vis pasikūkčiodama, rankas baltąsias grąžydama.
Šuo sukaukė nesavu balsu ir nulėkė ton pusėn, kur šešėlyje smaksojo trys pankai.
– Veraniotė mūsų... Sau smertį pasidaryti nori, - lekavo iškišęs liežuvį.
– Ne vierchas tu mums, ciucki.
– Kad jus griausmas numuštų, beširdžiai. Kentės jos dūšelė...
– Tegul skandinasi! Tik užčiaupk marmūzę, ciucki tu nelaimingas... – ir nuspyrė aimanuojantį šunį į usnyną.
Jau iki pusės stovi Veronika šaltam juodam vandeny, ir toliau žengia. Tik suboluoja kažkieno veidas iš gelmės, iš nuostabos išsiplėtusios akys prikausto jos žvilgsnį. Suklykia mergina kiek turi valios ir, drumsdama vandenį, lekia į krantą. Sijonas šlapias, limpa prie kojų, šiurpina odą. „Jau manęs, nelaimėlės, visos ežero baisybės susirinko teisti“- mąsto. Persižegnojusi paima nuo žemės pagalį ir vėlei brenda vandenin.
Suprato, kad išgąsdino mergelę. Išlipo toje vietoje, kur buvo palikęs drabužius, kyštelėjo ranką į portfelį ir ištraukė gėlių puokštelę. Pataisė nulinkusią ramunėlę, sukaišiojo išsipešiojusias rūteles. Grįžo vandenin.
Nesudrebėjo Veronikos širdis net kai antrąkart pamatė tą žalią padarą, lendantį iš vandens tiesiog priešais ją. Nesudrebėjo ir ranka, kai užsimojusi trenkė jam. Tik sušnabždėjo lūpos: „Mergele Švenčiausioji, pasigailėk manęs nusidėjėlės. “
Gėlės liko išdrikusios plūduriuoti vandens paviršiuje. Gležni rūtų lapeliai.
Parpuolusi ant kelių Veronika purtė žmogų, maldavo atsikelti. Ant kasose kvepiančių rūtų dar žibėjo vandens lašeliai.
– Užsilenkė? A da ne? Jam dūmo reik... – susniaukrojo pankas ir nusiviepė pamatęs išsigandusias merginos akis.
– Vo blyn, žiūrėk, – ir išpūtė dūmų kamuolį jam į veidą. – Padeda nuo visko.
Paėjęs porą metrų atsisuko, lyg norėdamas ką pridurti, bet persigalvojęs papurtė galvą ir, giliai atsidusęs, nuėjo pas savo chebrą.
O paskenduolis tuo metu pramerkė akis ir pamatė susirūpinusį tyros mergelės veidą.