Medunešis

Sublykčioja pražydusio
Medunešio pašvaistės
Ir lašina į širdį
Žiedadulkes gėlių,
Ir apsigaubia vasara
Baltom ramunių skraistėm,
Rugiagėlių aksomu
Ir nuometu žaliu.

Tada ir mes išeinam
Rasotų pievų brydėmis,
Kur lašina nektarą
Medunešio dangus, -
Ir susimaišo tyliai
Į daugiaskonį lydinį
Ir prakaitas, ir darbas,
Ir kvepiantis medus.

Bet greit nutolsta pievom
Kamanių skrydžiai trapūs
Su blyksniais vaivoriniais
Ant plazdančių sparnų,
Ir vėl padvelkia vaškas,
Ir chrizantemų kvapas
Iš mūsų nužydėjusių
Medunešio dienų.