Laumžirgių pievelė

Pamiškėj popiečio siesta. Aš žvelgiu, kaip susikaupusios pušys sūpuojasi vėjyje. Nepastebiu nei vieno paukščio, džiaugsmingai bekrykštaujančio žalių lapų paunksmėje. Kur jie dingę? Saulės nutvieksta pieva: gyva,  raibuliuojanti, atsispindinti šokinėjančiuose saulės zuikučiuose. Laigo po orą, žaižaruodami sparnais laumžirgiai. Šimtai jų, tūkstančiai. Laumžirgių pievelė? Čia jie nusileidžia, čia pakyla, lengvučiai, besvoriai. Siaučia, skraido, kur tik užsigeidžia. Rodos, jie jaučiasi visiškai saugūs savo karalystėje.
Keistas jausmas užplūsta—lyg matyčiau, ko neįmanoma pamatyt, ko negalima matyt. Lyg man vienai būtų patikėta paslaptis.
  Matai? Pievelėj rąžosi laumės. Jos ilsisi, ritmiškai kvėpuoja. O laumžirgiai šoka pagavę oro gūsį, išpūstą iš jų šnervių. Laumės keliavo. Ilgai, kad apkėretų širdį, ir sustojo šioj pievelėj, paleido laumžirgius pasiganyti. Jie geria saulės šviesą, blyksėdami tarsi žaltvykslės, viliodamos pasiklydusias sielas. O paskui, susibūrę, tempia aukso siūlais laumių karietą. Ir lekia, skrenda aukštyn, greičiau greičiau pas apžavėtą širdį!
Laumės.. rytais jos žaidžia ridinėdamos rasos lašelius ant vėsiu lapų. Išbrėškus dienai jos pakyla, tykiai suvirpindamos pamiškės žoleles, kvapnius čiobrelius ir nusijuokusios įsibėgėja, kojomis liesdamos minkštas, grimztančias samanas ir pakyla į orą, jų plaukai susiraizgo kamuoliniuose debesyse, ir jos dingsta.
  Tu... ar tu jauti kaip jos susibūrę aplink tave? Švelniais, minkštučiais plaukais uždengia tau akis, apraizgo rankas, supančioja kojas ir prislopina balsą. Jos vilioja tave šypsodamos, bet neleidžia pažiūrėt į akių gelmę. Ir veda, kelią akina laumžirgių sparnai. Dvejoji, nežinai, ar pasiduot, ar laikytis. Bet giliai širdyje tu jau seniai pasidavęs. Vengi žvilgsnio. Žvilgsnis išvagia sielą. O tu ją saugai. Tačiau tavo siela jau pavogta. Ją išsiurbė bučinys. Lengvas it laumžirgio sparnai.
  Atlošiu galvą ir šypsausi.  Iš plaukų suausiu rūką, ir apdengsiu tavas akis. Kad matytum mane tik sapnuose. Rūku apdengsiu pievas ir miestų skverus, kad stebėtumeis, kodėl pasaulis tau pasirodė toks staiga paslaptingas. Diena skęs nuolatinėj prieblandoje, kad lauktumei miego, sapnų, vedančių tave ta pieva. Priversiu tave dieną šnabždėti, o naktį kalbėti vidiniu balsu, kuris gyvas tik tavo mintyse.
  Galbūt tu vieną dieną uždusi, apraizgytas plaukų--gyvačių. Galbūt prarasi balsą, o tavo akys paklaiks. Galbūt tu naktį nebegalėsi užmigti ir klajosi  pasąmonės labirintuose ieškodamas tiesos ir realybės.  Ir nebesaugosi sielos. O norėsi ją išspjauti, išvemti tarsi svetimkūnį įsisiurbusį tavyje ir sukeliantį vien troškimus.
  Viskas atrodo lyg pasaka? Aš atsikeliu, švelniai suvirpindama kvapnių čiobrelių žiedus. Plaukai susigėrę samanose, ir aš juos išskleidžiu prieš saulę. Sublizga tūkstančiai sparnų ir kiekvienas laumžirgis įsikinko į plaukus ir žaižaruodami pakylam. Skrendu lyg naktinis drugys į žudančią šviesą, nusprendusi nevogti tavo sielos...