apie tylą ir moterį

tyliu jau kelinta diena
vėl temsta
gal pameni kaip seilės
prilydavo į lūpas
ir nugriuvę šešėliai
kviesdavo mus
bet kai paliesdavom juos
mus paversdavo dovanom
ir išveždavo į vasaros pakraštį
žvelgiu jau kelinta naktis
vėl švinta
gal pameni delnų spalvas
kurios nuglostydavo kūno jaudulį
ir kviesdavo mus į aistrą
bet kai paliesdavom nuodėmę
mus paversdavo dovanom
ir išveždavo į vasaros pakraštį
kur moterys skaitydavo vyrams
jų naktis
o vyrai tylėdavo moterims
apie jų žydintį žaismą