Ant molo vakare susirenka brokuotos sielos.
Skaidrius siluetus lengvutėm plunksnom varsto kirai.
Ramu aplinkui it staiga iš sapno atsikėlus –
Tokios ramybės sugraudinti ašaroja vyrai.
Prie švyturio mirgėjimo švartuojas mano valtys.
Naktis šuoliuoja ristele lyg lūpom greitakalbė.
Pavogsiu saldžiai miegančią tave – nereikia keltis,
O kai ryte pabusi, mudu sugalvosim alibi.