be miesto kaukės

Cinamoninis lietus
dvelkia mano pirštuos
ir sukasi dryžuotos
vėjo burės aplinkui.
Nupieštas namas,
aristokratiškos gėlės
ir šypsena euro verta.
Kai pasislepia tiršta apgaulė-
diena,
juokas beprotiškas skamba,
lyg žalio pavasario rauda.
Ir mano aistra- tuštybės gūsių
nepiešta.
Lyg dygios eglišakių lentos.
Stiklinio miesto
basos pėdos šnara
piktam javų lauke,
o jis vis mano kojas bara
už sudaužytą porcelianą,
nuo akmenų sugrubusius pirštus.
Sidabruoti miesto akmenys
nublanksta,
ir rytas stiklinėm tikrumą
godžiai geria.