Kleopolda bėgiojo ristele
Pasivijo ją šuo ir sulojo am am
Kleopolda masyvi moteris
Masyviai bėgant jos lašiniai į šonus švysčiojo
Tad kai Kleopolda išsigandusi sustojo
Lašiniai dar kurį laiką iš inercijos švysčiojo
O šuns pasivijusiojo akys su lašiniais kartu į šonus vis lakstė
Pagaliau Kleopoldos lašiniai išsišvysčiojo ir nebešvysčiojo
Kleopolda bijojo šunų ir šuo tai jausdamas urzgė
Galiausiai dar smarkiau suurzgė
Ir aštriais dantimis išplėšė iš Kleopoldos šono gerą lašinių paltį
Kleopolda pasruvo krauju
Jai pasidarė bloga
Tvirtos Kleopoldos kojos nelaikė
Sunkus kūnas susmuko
Gerai dar tiek kad ant pievelės
Šuo su lašinių paltimi pabėgo
Pasislėpęs po devynaukščio namo pirmo aukšto balkonu
Dalį Kleopoldos lašinių suėdė
O kitą dalį po žeme užrausė
Kleopolda apalpusi dešimt minučių gulėjo
Po dešimties ją rado
Radęs greitąją iškvietė
Kleopoldą į ligoninę išvežė
Ten nusilpusiai Kleopoldai pasirašyti davė
Kleopolda nežinia ką pasirašė
Paskui paaiškėjo kad ji pati išpjauti sutiko
Kitą lašinių paltį kitoj jos juosmens pusėj
Kleopoldos lašinių paltį kitoj jos juosmens pusėj daktarai išpjovė
Vėl Kleopolda bėgioti ristele po mėnesio galėjo
Vėl bėgo Kleopolda ristele po mėnesio
Daug daug lengviau nemasyviai bėgo
Ją pasivijo tas pats šuo
Sulojo jai vėl am am
Kleopolda ir šį kartą sustojo
Am Am dar kartą šuo sulojo
Bet Kleopoldos šonai į šonus nešvysčiojo
Tad kai šuo loti liovėsi Kleopolda jį glostė
Šuo jos ranką laižė
Vizgino uodegą
Linksmai amsint paskui bėgti kvietė
Po balkonu Kleopoldą nuvedė
Iš po žemių lašinių paltį kas liko grąžino