Tavo vyrai

Tavo vyrai tartum prometėjai
Iš dievų nešė ugnį pagrobę
Aukso aukurui tam, kad galėtų
Pasišildyt nors kart tavo guoly.

Nešė viską, ką tik sumedžiojo,
Ką palietus strėlė nesulūžo,
O atnešę pasakė: „Negodūs
Esam mes, bet vis vien mums dar trūksta,

Kad priimtum į savąjį guolį,
O ryte mus visus pasodintum
Prie to stalo, nukrautas kur duoną.
Ne svečius taip priimki, o vyrus! “

Bet nesės jie iš ryto prie stalo,
Nemiegos tavo guoly per naktį,
Kas jiems lemta, tegul tai ir daro,
Te malšina kitur savo alkį.

Tavo vyrai tavęs neturėjo
Dar nė karto (nepriimtos aukos),
Tau nerūpi, juk jie nusidėjo,
Nors nepameni, kuo nusikalto.