kai klykia gervės

klykteli gervės
ir nuslysta į vakarus
pluksnom pabarsčiusios
galvos viduje
tyliai meldies
išlankstytuos šešėliuose
jos sugrįš
gal nebe

mėlynai
juokias angelas
virpėdamas moja
girgžda
kaip vyriai
seniai sutepti
o naktis atitykina
koja už kojos
skubėt nėra kur
nes vis tiek per anksti

bažnyčios prieglaudoj
ten po altoriumi
laikau tavo ranką
spjaudai viltim
ant pirštų rožančius
suskilęs nuo norų

glostau tave

bandžiau
tau sugirdyt save
įsiskverbti per odą
ir ištraukt
visas paslaptis

bet
tik tyla
vienišas vėjo plevenimas
žvakių kvapas
klauptuos nebe tie
rankas sunėręs žvelgi į rytojų

žinau, ko tyli

klykteli gervė
ir nuslysta į vakarus
pluksnom pabarsčius
galvos viduje