Jūrų žmogui

Kai tikri dėdės laivus, marškinių burių,
Kaimynų upėse prišvartuoja
Ir Tavo geriausi jūreiviai po tiltais sapnuoja,
Tu kapitonu be jūrų leidimo tampi.

Kaip žuvėdrų popiežius,
Kaip nendrių karalius,
Kaip tas, kuris niekad neduos
Man kompasu žvaigždžių pamatuoti.

Aš pardaviau tulpę geltoną
Ant molo, medūzom  pravirkusio,
Į baltinius, nesudarkytų linijų,
Uosto sirenoms kažkada pažadėjau Tave padaboti.

Kiek?
Gintaras, jūros druska
Ir jodas, rankas griaužiantis.
Nubėga arkliai jūrų,
Tavęs nepagaunantys.

Perlais likimas išdarinėtas:
Pikta šlubė su pintine tulpių,
Senas jūreivis su nosine indės
Ir pypke krašto išsigalvoto.
Čia pat ant lieptelio
Saulė įkrenta skruostan
Meilužė
Amžina vakarų priešė.

Ten laiškai kokų padirbinėti-
Seniai mano sodai rožėmis baltom žydi.
Jūreiviai
Kareiviai
Lakūnai
Pro langą pamišusį praeičiai moja.
Sirenos balsai nevienodai dienas užliūliuoja.
Kadaise pradėjau nuo jūros.