...

Ir iš tiesų – juk ne. Jokių
atgal. Tiesiog, deja, nėra grįžimų.
Nes antspaudą ant netvarkų jaukių
net žvilgsnis uždeda – nors ir nežymų.

Todėl gyvenama lange, pusiau
dalinančiam regėjimą, ir darkos
laikai paliegę – vis vėsiau, blausiau,
o tvarkos – tik iš pirmo žvilgsnio tvarkos.

Raidė prinoksta lūpose aitria,
jau sodai meta nuo šakų žodyną,
nėr aktorių blogų tam teatre,
kur spalvos miego grafiką vaidina.

Nepersergama tuštuma, vaizdai
beprasmiai, ir keliai dust ima – jie gi
nemerdi, stingsta tik ir paprastai
nebeplaka ir jų malda bejėgė.