Senos obelys

Raizgytom gyvatėm, smaugliais prarijusiais veršį
Uodegas žemėn kietai įsukę sustingo pievelėj
Vėjas lyg grėbliu šaką kiekvieną nukaršęs
Žolę nepjautą aplaužė į pusnį įvėlė

Įgrubusiu delnu artojo kamienai sugirgžda –
Važiuoja per pievą, linguoja būrys fenomenų
Sudėjo iš molio, iš byrančio saulėje žvirgždo
Kamienus, kaip tikrą į sielą subėgantį meną

Ankstyvą pavasario vėją kietuoju glėbiu apkabina
Kiekvieną siūlelį į naują drabužį spalvingai įpynę
Žiedynais baltaisiais seni pamiškės karabinai
Iššauna į saulę, į minkštą ir skaidrią mėlynę

Nuvargusį žvilgsnį, nusvirusią galvą apgaubia
Šviesi aureolė pinta iš pasaulio šakoto
Kelmynai sparnuoti ir gilios pavasario daubos
Į akį įsmenga, į mintį kaip miežio akuotas...