Gipsas

Neliesk mano įšalusio kūno, jis gali sutrupėti. Tai niekaip nesusiję su kaulų lūžiais, nebent su gipso figūrėlėmis kurių stengiuosi atsikratyt jau senokai. Nežinau, kada tiksliai jos atsiranda, mane užklumpa miegant ar palaimingo išsiblaškymo būsenoj, bet vis randu tai vieną tai kitą. O ką jau kalbėt apie dulkes ir šlapio gipso pėdsakus vonioj, prie lovos ar panagėse. Tada ilgai stoviniuoju prie veidrodžio ir ieškau dėmių, jis visada tyli, stengias laikytis kuo neutralesnės pozicijos. Tas gipsinis žmogeliukas stebi mano paieškas veidrodžių karalystėje ir kiekvieną kart man grįžus su pilnom saujom dėmių klausia: kaip sekėsi? Jis retai šneka, nes jei pradeda, dažniausiai be paliovos plepa nesąmones ir aš pasiimu gabalėlį plastelino tam, kad galėčiau užlipdyti jam burną, nes į mano susierzinimą jis nereaguoja. Net ir užklijavus jis pliurpia toliau, niekad nepastebi, kad jau seniai iš jo joks garsas neišsiveržia. Kartais aš jį sudaužau, o po to vėl lipdau – kompanijos trūksta, ypač tada, kai pasitraukiu nuo veidrodžio ir nieks nepaklausia: kaip sekės?
Ir velniop visa tai, kai pagalvoji, juk lieka tiek nedaug kai pradedi skaičiuoti savo laiką, pastangas normaliai mąstyti ir elgtis, atsakomybės atsargas ir justi etiketo akmenį po kaklu. Laikas nuo laiko nusprendi, kad atsikelsi ryte, vietoj dantų išsišveisi smegenis ir pradėsi iš naujo... Jis visada šypsosi, kai apie tai mąstau, o kai ryte po tokių apmąstymų atsikeliu skaudančia galva ir šaldytuve nerandu alaus, net ir dantų nesugebu išsivalyt, ką jau kalbėt apie požiūrį. Tada mes sėdim dviese ir čiaudim, aš nuo gipso dulkių, jis - tam, kad tas dulkes sukeltų, vėl sviedžiu jį žemyn taip tik sukeldama naują debesį, o jis vis šypsosi sukultas į gabalus, žino, kad vis tiek aš jį surinksiu iš naujo, kai praeis pasiutimas. Blogai auklėju save, o dar blogiau kitus, nes visada meluoju duodama patarimą, ir visad juo tikiu taip tarsi skaityčiau bibliją merdėjančiam dievobaimingam piliečiui. Kai ateina laikas sau patart, užsiimu kitais darbais ir stengiuos apsimest, kad visiškai negalvoju apie tai, ir iš tiesų, juk problema pati sukasi galvoj, kai aš absoliučiai nenusiteikus jos spręsti, po visų šitų marazmų jis pats nušoka nuo lentynos, nes jam apie tai nuolat skundžiuos, nes apskritai tai negaliu pakęst skundų, todėl ir apie tai šnekėt. Taip. Aš juk negalvoju apie tas problemas, ar ne? Velnias, vėl nušoko.

  Nesitikiu, dažnai tiesiog laukiu, tačiau nesitikiu. Išmokau, man tai buvo savotiškas iššūkis, ar gali įsivaizduot tokią būseną, kai lauki nieko nesitikėdamas? Dabar jis į mane spokso tarsi aš būčiau iš gipso... Tai nebuvo kvailas klausimas, gal jis netgi nespokso, bet jei manęs pradėtų klausinėt tokio pobūdžio klausimų, pagalvočiau, kad sektantas arba narkomanas, kuriam jau senokai lomkės, bandantis kultūringai pradėt pokalbį ir išmelžt šiek tiek pinigų... Bet juk tai visai sąmoninga būsena, žinoma, prieštaraujanti žmogaus prigimčiai, bet kai tiek laiko praleidi su savim, turbūt galima ir dar keistesnių užsiėmimų susigalvoti. Rytais mane ypač veikia kaimynystėj gyvenančios šeimynėlės barniai. Tada guliu pusvalandį bandydama susitvardyt, o tada įmetu vieną žirnį į puspilnę stiklinę. Pagalvoju: kantrybė ir geranoriškumas, rietenos su kaimynais dar nieko neišgelbėjo. Kai stiklinė būna pilna, iš vakaro pastumiu prie jų durų esantį kilimėlį ir paberiu žirnius. Kaip sekasi mano kaimynams kitą rytą, manau, nereik pasakot, nes jie visada visur labai skuba ir niekad nežiūri po kojom. Aš neskubu. Visuomet stengiuosi atkreipti dėmesį į mane supančius objektus ir nukreipti bet kokį dėmesį skirtą man. Stebėtojo padėtis daug dėkingesnė nei stebimojo. Koks jis patenkintas po tokios mano frazės, jau nebekreipiu dėmesio. Dar vienas vakaras, dar keli kivirčai, jis niekuomet neprieštarauja taip tik dar labiau mane siutindamas. Kas gali būt blogiau už nuolankų pašnekovą? Gali. Kai šnekėtis nėra apie ką, ir jis vis tiek neprieštarauja.

  Paryčiai. Nerandu sau vietos, ką jau kalbėt apie miego paieškas. Dulkėtas voras tupi kampe tarp spintos ir truputį atšokusio lubų tinko. Reiktų kada išmest viską iš šito kambario, mielai gyvenčiau tuščiame bute, žinoma, su tikslu vėl ko nors į jį pritempti. Niekaip nesuprantu, kaip tas ilgakojis gyvūnas čia ištveria, pas mane juk net musės neapsilanko, o gal jis dulkėmis minta? Neaišku, ar gipso dulkės pavojingos ar ne, tačiau to vargšo sutvėrimo amžiaus dieta mane šiurpina. Gal dėl to ir nevalau dulkių iš pakampių, bijau sutrupinti gipsinius vorus. Juk maloniau žinoti, kad kažkas, nors ir labai alkanas, vis dar tave stebi, nei pripažinti, jog net ir vorai čia neištveria. Jis dabar kažkodėl nekreipia į mane dėmesio, ir visada tas pats, kai man norisi ramybės, jis klausosi išpūtęs akis, kada gi aš neiškentusi prabilsiu, o kai man reik su kuo nors pasišnekėt, jis abejingai sėdi atsukęs veidą į užuolaidas ir klausosi savo tylos, taip pabrėždamas, kad jis neprivalo dalyvauti mane ištikusioj krizėj. Tokiais atvejais aš surenku juos visus į maišą ir išnešu į konteinerį skirtą buitinėms atliekoms, jei labai noriu juos įžeisti, tuomet sumetu į popieriui skirtąjį ir niekada daugiau jų nepasiimu. Tačiau kitą rytą atsikėlus vėl randu krūvelę (ta prasme, šlapio gipso, voras jei ir suėstų ką nors vis vien krūvelę išspaust jam reiktų mažiausiai poros šimtų gyvenimų) prie lovos ir baltas panages, o štai ir vėl kuris nors šypso iš po stalo apversta šypsena, baldo akutėmis spokso taip lyg vakar būčiau pasiuntusi juos į pasakų šalį... Turbūt dėl šios savybės man visad patiko priekaištų pilnos kačių akys, o dar labiau kai rasdavai kokį keršto pėdsaką bate ar stalčiuj. Tik linkteliu, maždaug, kokia staigmena, sveiki sugrįžę ... Tada dar bandau nusnūsti, su viltim atsibusti kitoj vietoj.

  Kažkokia ryški šviesa ir visai nemalonaus veido tipelis. Kažko manęs klausinėja ir tikrina metaliniu daiktu baksnodamas tai ten tai čia. Sako, kad porą savaičių pragulėjau komoj. Aš su viskuo sutinku ir dairausi baldo akutėmis po palatą. Po poros valandų visgi pasikviečiu seselę ir paklausiu ar niekur nesimato gipsinių figūrėlių, ji labai maloniai šypsosi ir suleidžia man vaistų, sako, mano atmintis šlubuoja, bet tai praeis. Dar po poros valandų sužinau, nelaimingo atsitikimo dėka esu visa sugipsuota. Dabar vėl nebesuprantu, ar vis dar snaudžiu, ar tai dar vienas iš tų sapnų, kai sapnuojamas gyvenimas...
    Jis tyli. Aš taip pat. Dabar tupim abu nuolankūs ir niekam neprieštaraujam. Ir mus kartais sudaužo, ne taip supratę keistoką baldo žvilgsnį, bet ankščiau ar vėliau lipdo iš naujo, visuomet su tokia išraiška, kuri tuo metu labiausiai erzina.